Dar kartą apie Paris – Roubaix

Fabian Cancellara. Foto paimta iš velonews.com

Praėjo savaitė, kai Fabian Cancellara (taip, šveicaras ir trečią kartą šiemet, Tom’ui Boonen’ui įrodė, kad pastarasis neturi jokių šansų  prieš jį laimėti) tapo antruoju šveicaru istorijoje, kuris sugebėjo per vieną sezoną laimėti abi pagrindines vienadienes klasikines plento lenktynes – Flandrijos turą ir praėjusį sekmadienį įvykusias Paryžius – Rubė.

Lenktynių eiga buvo gan nuobodoka (mano neįgudusiai akiai), jei neskaitysime keleto smulkių griūvimų, Tom’o Boonen’o desperatiškų bandymų suklaidinti Cancellarą ir kaip nors nuo jo atsiplėšti (galiausiai jis “suklaidino” pats save ir užėmė tik 5 vietą). Tačiau pats pagrindinis faktorius nulėmęs lenktynių nugalėtoją buvo… pats lenktynių nugalėtojas, žinoma! F. Cancellara kaip ir Flandrijos ture, toliau demonstravo absoliutų pranašumą, tiek fiziniu, tiek psichologiniu aspektu. Sakyčiau, Sekmadienio pragare jis dar labiau išsiskyrė iš viso peletono. Todėl pelnytai laimėjo, artimiausią savo persekiotoją aplenkęs net 2 minutėmis.

Tikiuosi tai jau paskutinis  t a n d e m i r l i  įrašas šiais metais susijęs su šiomis vienadienėmis lenktynėmis. O straipsnių seriją (pilną seriją sudaro net 2 straipsniai!!!!!) užbaigs gana įdomi amerikietiško žurnalo Bicycle Quarterly studija apie technologinius Paryžius – Rubė naudojamų dviračių niuansus. Straipsnyje nagrinėjami  dviratininkų mynimo galios praradimai atsirandantys dėl akmenuoto lenktynių grindinio ir kas geriausiai galėtų tuos praradimus kompensuoti.

Riedėk saugiai!

PARIS – ROUBAIX DVIRAČIAI

28 akmenuoto grindinio ruožai, neretai lemtingai įtakoja varžybų eigą. Šios atkarpos būna nuo 300 m iki 3.7 km ilgio ir važiuojant paskutinius 150 km, akmenuoti ruožai vis dažnėja. Dėl vibracijos prarandama energija yra tokia didelė, kad sugebėjus ją sumažinti ir taip sutaupyti, tose trasos sekcijose švaistomą galią (arba prarandamą greitį), galima gana svariai prisidėti prie pozityvaus lenktynių rezultato pasiekimo. Nepaisant, pavyzdžiui, naudojamų platesnių padangų, kai dviratininkas praranda šiek tiek greičio, važiuodamas asfaltuotomis trasos atkarpomis.

SENIEJI DVIRAČIAI

Akmenims nykstant iš kitų lenktynių maršrutų, plentiniai dviračiai atitinkamai „prisitaikė“ prie lygesnių kelių. Padangos pradėjo plonėti ir kažkur 8 dešimtmetyje, peletonas ėmė naudoti 21.5 mm pločio padangas kaip standartą. Dviračių geometrijos taip pat atitinkamai evoliucionavo – priekinės šakės tapo labiau stačios, siekiant sumažinti pneumatinius padangų impulsus.

Tačiau Paryžiaus – Rubė lenktynėms dviratininkai ir toliau naudojo platesnes padangas – 25 mm ar net platesnes. Pavyzdžiui klasikinė Clement „Paris – Roubaix“ padanga buvo 25 mm pločio. Paris – Roubaix dviračių šakės taip pat buvo su didesniu pasvirimo kampu, tarsi atkartojant praeities lenktyninių dviračių geometriją, kai lenktynių keliai buvo grubesni, o naudojamos padangos – platesnės.

AMORTIZACIJA

Didėjant teleskopinių amortizuojančių šakių populiarumui kalnų dviračių tarpe, kai kurie Paryžiaus – Rubė dviratininkai tikėjosi įgauti pranašumo važiuojant per akmenis, taip pat panaudodami panašias šakes savo lenktyniniuose dviračiuose. Gilbert Duclos-Lasalle naudojo Rock – Shox „Paris – Roubaix“ šakes, kai laimėjo lenktynes 1992 m. ir sekančiais metais. Jau 1994 m. beveik visi lenktynių favoritai savo dviračiuose naudojo šias šakes, įskaitant ir lenktynių nugalėtoją – Andre Tchmil. Johan Museeuw netgi važiavo specialiai lenktynėms pagamintu, pilnai amortizuojančiu Bianchi.

PASLAPTIS

Atrodė, kad amortizuojančios šakės visiškai įrodė savo pranašumą „šiaurės pragare“, tačiau tuo metu dominuojanti Mapei komanda, sugebėjo laimėti sekančias dvi lenktynes, naudodami įprastas šakes savo Colnago dviračiuose. 1996 m. trys Mapei komandos dviratininkai atsiplėšė nuo visų, laimėdami pirmąsias tris podiumo vietas.

Pagrindinis klausimas, kuris visiems nedavė ramybės – kaip galėjos Mapei tiesiog atsiplėšti nuo visų, kitiem niekaip nesugebant jų pavyti? Ši komanda dominavo ir kituose lenktynėse. Buvo įtariama, kad galbūt ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir dopingas, tačiau nepaisant visko, jų 1996 m. pasirodymas visiems paliko įspūdį. Vietoj amortizuojančių šakių, Mapei tiesiog silpniau pripūsdavo savo dviračių padangas: 83 psi (5.75 bar) slėgis galiniui ratui ir 72 psi (5 bar) – priekiniam. Sumažinti amortizacijos praradimai galėjo suteikti pranašumą Mapei komandai.

PAMIRŠTOS PAMOKOS

Kitiems lenktynių dalyviams pradėjus kopijuoti Mapei, amortizuojančios šakės prarado savo populiarumą. Tiesa, vėliau UCI (Tarptautinė dviračių sąjunga) oficialiai uždraudė šių šakių naudojimą plento dviračiuose.

2009 La Francaise des Jeux komanda naudojo 24 mm ir 26 mm pločio padangas, atitinkamai 95 psi (6.5 bar) ir 100 psi (7 bar) slėgio. Gan kietoka kombinacija. Taip pat atsiranda ir amortizuojančių rėmo konstrukcijos priedų: 2009 m. Lenktynių nugalėtojo Tom Boonen naudotas Specialized dviratis, turėjo įmontuotas gumines tarpines, priekinės ir galinės šakių konstrukcijoje.

EINAMA NETEISINGU KELIU?

Buvo atlikti keletas testų, išsiaiškinti dviračiuose naudojamų komponentų (padangų plotis, slėgis, amortizuojančios šakės ir pan.) įtaką dėl amortizacijos atsirandantiems jėgos praradimams. Testai parodė, kad šiandienos profesionalai, gali būti neteisingame kelyje rinkdamiesi įrangą Paris – Roubaix lenktynėms.

Pasirodo, kad Mapei komanda, kuri atsisakė amortizuojančių šakių, dėl platesnių padangų ir šokiruojančiai žemo padangų slėgio, tiesiog puikiai optimizavo savo dviračius tiek grubiems – akmenuotiems, tiek lygiems – asfaltuotiems paviršiams. Palyginus amortizuojančias šakes ir „žemo slėgio“ padangas, tai energijos sutaupymai yra beveik nereikšmingi, pirmųjų naudai. Kadangi, Mapei komanda naudojo padangas su kameromis (kurios dar geriau sugeria kelio vibraciją, nei testuose naudotos bekamerinės padangos), tai jų mynimo energijos praradimai turėjo būti absoliučiai minimalūs.

DAR PLATESNĖS PADANGOS

Šiuo metu UCI nėra reglamentavusi leistino, maksimalaus padangos pločio reguliavimo, plento dviračių lenktynėse. Platesnės nei daugelio Paris – Roubaix dalyvių naudojamos 28 mm padangos, galbūt, galėtų dar labiau pagerinti dviratininkų rezultatus.

Dugast gamina „26 colių“ kalnų dviračių, 40 – 47 mm pločio padangas, kurios montuojasi ant 650C (571 mm) dydžio ratlankių. Neturėtų būti sunku šias padangas paversti „švelniomis“. Su galią matuojančiu instrumentu, dviratininkai galėtų išbandyti šias padangas ir rezultatą palyginti su gautu naudojant įprastą „šiaurės pragaro“dviračių įrangą. Tokie testai galėtų parodyti. Kiek galios būtų galima sutaupyti.

Tuo tarpu, La Francaise des Jeux komanda galėtų pagerinti savo pasirdymą, paprasčiausiai išleisdami šiek tiek oro iš savo dviračių padangų. Testai parodė, kad sumažinus padangos slėgį nuo 95 psi (6.6 bar) iki 75 psi (5.2 bar), galios išeiga sumažėja 80-čia vatų, važiuojant grublėtu paviršiumi, tuo pačiu – galios išeiga nesikeičia važiuojant lygiu asfaltuotu keliu.

LYGIU PLENTU – GREIČIAU

Bekamerinių padangų testai, atlikti važiuojant grublėtu paviršiumi, parodė, kad slėgio reguliavimo dėka, ženkliai sumažėja prarandamas dviratininko galios kiekis. Dar anksčiau atlikti testai su platesnėmis kamerinėmis padangomis parodė, kad važiuojant vidutinio lygumo asfaltuotais keliais 28 mm pločio padangos (Clement Campionato del Mondos) riedėjo greičiau, kai buvo pripūstos iki 85 psi (5.8 bar) slėgio, nei pripūstos iki 105 psi (7.2 bar). Jei La Francaise des Jeux dviratininkai sumažintų savo padangų slėgį, jie ne tik, kad greičiau riedėtų akmenuotu paviršiumi, bet ir lygaus asfalto atkarpose. Padidėjęs komfortas leistų jiems pasiekti finišą mažiau nusialinusiems, tuo pačiu jie turėtų daugiau jėgų varžantis finaliniame finišo sprinte – legendiniame Roubaix velodrome.

Tiesa sakant, profesionaliems plento lenktyninkams, derėtų atkreipti dėmesį į šių testų rezulatatus, nes varžantis lygiais asfaltuotais keliais šie galios nuostoliais vs amortizacija yra taip pat reikšmingi. Padangų testai parodė, kad 28 mm kamerinės padangos, pripūstos iki 85 psi (5.8 bar) rieda 8% greičiau, nei 21.5 mm padangos su 130 psi (9.0 bar) oro slėgiu. Testų metu buvo važiuojama truputį lėčiau nei profesionalių dviračių plento lenktynių metu, bet yra mažai tikėtina, kad smulkūs aerodinaminiai nuostoliai nusvers didelį platesnių padangų pasipriešinimo sumažinimą.

IŠVADA

Šiandieniniai plento dviračių lenktyninkai, galėtų nemažai laimėti naudodami platesnes padangas su mažesniu oro slėgiu juose. Ar važiuojant paragaištingais Paris – Roubaix akmenimis, ar lygiu asfaltu, tai padėtų padidintį bendrą dviratininko greitį, ir amortizuoti nelygumo sukeliamus galios praradimus.

No Comments

  • Simas

    panašu kad dviračių sporte ir technikoje, kaip ir apskritai gyvenime, vyrauja tam tikros dogmos. Smagu kad “Paryžius – Rubė” verčia kažką permastyti. Visų pirma geras pavyzdys kad plentiniui dviračiui nebūtinas stiklo lygumo paviršius.

    Žinau ne vienas netgi pažengęs plentininkas pučia maksimalų ar dar didesnį slėgį tikintis geresnio riedėjimo. Tiesa, tik pradėjęs aš irgi tiek pučiau. Dabar 90-80psi į galą, 80-70 į priekį grubiam asfaltui atrodo viskas ko reikia.

    O gaila, kad tik mažuma rimtesnių plento padangų gaminama 28mm, apsiribojama 23, 25mm.

Leave a Reply to Simas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *