Niekam ne paslaptis, kad pusė visų važinėjančių tandemais yra partneriai. Netgi “naujosios” tendencijos, kai komandos sudaromos įvairiais pagrindais, neiškreipia fakto, kad didžioji dauguma partnerių yra pilotų žmonos.
Yra labai daug prirašyta apie vyrų ir žmonų tarpusavio santykius ir kaip tai atsiliepia jų sėkmingai, arba ne, važiavimo tandemu patirčiai. Mes dažnai kalbėdavomės su poromis, kurios važinėja atskirais dviračiais. Vyrai neretai pasakydavo kažką panašaus į “o, aš taip norėčiau prikalbinti žmoną važiuoti tandemu”. Žmonos pastaba – “aš niekada negalėčiau juo važiuoti!” Kategoriškas “niekada” visada užbaigdavo pokalbį. Kiek daug straipsnių apie tandemą yra parašyta pilotų (dažniausiai jie yra vyrai ir sutuoktiniai) ir tik labai maža dalis – partnerių. Tai stebina, nes pastariesiems tenka numinti tokį pat atstumą, tačiau pojūčiai ir patirtys “galinėje” pozicijoje būna gana skirtingi.
Toliau papasakosiu istoriją apie savo partnerę bei kaip mano nesusivokimas ir tas – “aš viską žinau geriausiai” – požiūris neprisidėjo, kad mūsų važinėjimasis tandemu būtų smagesnis.
Golfe yra dažnai sakoma, kad patarnaujantysis turi tiesiog tyliai atlikti savo pareigą. Atrodo kad pilotai dažnai panašiai galvoja apie savo partnerių vaidmenį minant tandemą.
Su partneriu važinėti tandemu pradėjome devintąjame dešimtmetyje. Istorija buvo standartinė: aš mėgau važinėti greitai, ji mindavo lėtai – tandemas buvo vienintelė išeitis, kad galėtume tai daryti kartu – aš nenorėjau lėtinti savo tempo, o ji nebeįstengdavo manęs pavyti… Tikrai tipiškas atvejis.
Kai mes įsigijome savo pirmąjį tandemą, apie dviračio pritaikymą žinojau labai nedaug. Piloto sėdynės aukštį nureguliavau pagal savo įprasto dviračio, o partnerės – pagal jos. Tiek to pritaikymo.
Numynėme tūkstačius kilometrų Pietvakarių stepėmis ir Kalifornijos kalvomis. Nepasakyčiau, kad visai nereagavau į savo partnerė diskomfortą, kuris darėsi vis sunkiau pakeliamas. Išbandėme keletą skirtingų sėdynių, naudojome paminkštintus užklotus ir įvairiausius dviratininkų šortus. Nesielgiau atsainiai – norėjau, kad ji turėtų galimybę džiaugtis kiekviena važinėjimosi akimirka. Jei tik ji išsakydavo kokius nors nusiskundimus, o ji visada tai darydavo, aš šiek tiek ką nors pareguliuodavau ir mes tęsdavome kelionę. Vis dar negerai? Dar pareguliuodavau ir vėl važiuodavome. Dar ne tai? “Tau tiesiog reikia laiko prisitaikyti prie naujos sėdėjimo pozicijos” – kažkur tai jau girdėta?
Pasinėriau į internetą ieškodamas informacijos apie tandemo pritaikymą partneriui. Tiesa sakant, visada vengiau užsakyti profesionalų tandemo pritaikyma, dėl nemažos paslaugos kainos. Pažiūrėdavau į dviratį ir matydavau, kad dažniausi sėdėsenos pakeitimai būdavo atliekami reguliuojant sėdynės aukštį ir keičiant atstumą tarp rankenų ir sėdynės, slankiojant ją pirmyn arba atgal. Toks mąstymas manes neįtikindavo išleisti beveik 150 dolerių pritaikymo seansui. Taigi, aš aptikau Greg’o LeMondo formulę, reikalingam sėdynės aukščiui nustatyti ir naudodamas svambalą, nustačiau mūsų kelių padėtį tiksliai virš pedalų ašių…
Net negaliu suskaičiuoti kaip dažnai mano žmona kalbėdavosi su kitais tandemų partneriais apie nepatogumą ir skausmą “ten, apačioje”. Kai kitiems pilotams užsimindavau apie tinkamą pritaikymą iškart pastebėdavau tą įprastą, “o, aš viską apie tai žinau”, veido išraišką. Kai kurie netgi pritariamai linkteldavo – “Taip, reiktų tai išbandyti.” Abejoju ar jie kada nors tai išbandė.
Tačiau vienas pabendravimas su savo dviračių meistru pakeitė viską. Pažvelgęs į partnerės sėdynę (kuri buvo to minkšto – želė tipo), jis pastebėjo, kad viena jos pusė buvo labiau aptrinta. Meistras pasiūlė mums kreiptis pas dviračio pritaikytoją mieste. Paaiškėjo, kad gyvename netoli tos dviračių parduotuvės, kuri garsėjo vienais geriausių pritaikytojų šalyje. Ten dirba žmogus kuris jau daug metų ne tik pats važinėja dviračiu, bet ir užsiima profesionaliu jų pritaikymu dviratininkams. Kaip tik tuo metu mes rengėmės išvykti į vieną žygį tandemu ir aš jau nebežinojau kaip toliau kovoti su savo žmonos diskomfortu. Užsirašėme pas rekomanduotą pritaikytoją – tai buvo tarsi paskutinis šansas šiai problemai išspręsti.
Dabar net negaliu taip pabrėžtinai išsireikšti kaip reikėtų, kad tai turėjo būti mūsų PIRMA priemonė šiai bėdai spręsti.
Tandemas buvo užkeltas ant stacionaraus dviračių stovo, iš visų pusių buvome filmuojami ir visa pritaikymo sesija užtruko nepilnas tris valandas. Sėdynės aukščio formulė puikiai tiko Greg’ui LeMond’ui, bet pasirodė, kad ji visiškai netinka man. Mano sėdynė buvo papildomai pakelta beveik 5 cm! Kadangi turėjau neįprastai ilgą liemenį, tai sėdynė buvo atitraukta atgal ir man rekomendavo pasikeisti vairo iškyšą į truputį ilgesnę.
Vis dėlto tikrasis stebuklas įvyko už manes.
Partnerės sėdynė buvo nuleista beveik 3 cm. Buvo pakeistas sėdynės pasvirimo kampas, taip pat ir jos vairo padėtis. Pėdos padėtis and pėdalų taip pat pareikalavimo nedidelių korekcijų. Pabaigoje pritaikytojas perspėjo, kad po šių pakeitimų, mes galime šiek tiek greičiau minti ir kad mūsų raumenys virš kelių, iš pradžių, gali šiek tiek skaudėti. Tai visiškai pasitvirtino, kai kitą dieną išmynėme pasivažinėti. Minant prieš vėją mes važiavome beveik 2 kilometrais didesniu vidutiniu greičiu, nei prieš pritaikymą. Tokį rezultatą pasiekėme dėl musų patobulintų ir efektyvesnių sėdėjimo pozicijų. Tačiau visų geriausia naujiena buvo ta, kad partnerė, pirmą kartą per visą važinėjimosi tandemu laiką, nejautė jokio diskomforto… niekur. Ji dėl to taip susijaudino, kad net apsiverkė.
Taigi, pilotai, jei jūsų partneriai jaučia skausmą ar diskomfortą, daugiau numintų kilometrų, kad “prisitaikytų prie važiavimo”, gali būti netinkamas sprendimas. Važinėjantis dviračiu neturi skaudėti! Pasikonsultuokite su patyrusiu pritaikytoju. Galiu tik patvirtinti, kad tai bus pati geriausia investicija ir yra labai didelė tikimybė, kad po to jūs patirsite pačią geriausią važinėjimosi patirtį kokią kada nors esate patyrę… turiu omenyje JŪS – daugiskaitoje!
Parengta pagal RTR Magazine.