Žygis tandemu. Arba apie vėją, sąmonę ir pastangas.


PERŽIŪRĖTI NUOTRAUKAS GALERIJOJE


Dviviečiais dviračiais lapkričio mėnesį

Neseniai įvyko trumpas žygelis dviračiais-tandemais, kurio vienas motyvų buvo susipažinti su kitais tandemų entuziastais. Kaip pasirodė, jų tikrai yra. Žygelis tikrai įvyko ir apie jį jau rašyta Velo uosto tinklaraštyje. Jei neskaitėte, tai dabar paskaitykite, nes vengdamas kartotis čia pasidalinsiu labiau mūsų ekipažo nutikimais ir mintimis apskritai.

Motyvai

Kokie dar motyvai važiuoti į žygius dviračiu? Na, taip – pabūti gamtoje, išvėdinti galvas nuo per savaites prisikaupusio sunkio (čia toks žodis, apibūdinantis nuo įtemtos protinės veiklos apsunkusią galvą). Taip pat, vengiant rutinos, truputi kitaip praleisti savaitgalį, truputi kitaip pažiūrėti į vietas pro kurias keliauji, truputį kitaip pabūti ir pabendrauti su savo artimu. Visa tai klasika. Ir visa tai tikra.

Trumpas poilsis už Vilkijos

Nes nesvarbu kaip greitai tu mini, nesvarbu kaip toli tu sieki numinti, netgi nesvarbu kokį dviratį tenka minti, svarbiausia, kad tai darai. Svarbiausia, kad pasiekęs tikslą jautiesi gerai.

O mes su Giedre tikrai jautėmės gerai. Mes jautėmės stebuklingai! Kai paskutinius 20 km. užtrunka minti apie tris valandas ir kas 3-5 km. stoji atsipūsti (o gal čia labiau tiktų – atgauti kvapą), tai galų gale pasirodęs Jurbarkas ir mūsų laukiantys bičiuliai labai švelniai paglosto ir atgaivina “temstančią” sąmonę. Taip, taip – ji temo, nors ir ne taip staiga ir anksti kaip vėlyvo rudens diena. Ta vargšelė sustingusi sąmonė, visa išpūsta stipraus priešakinio vėjo, entuziastingai ir paknopstom įsikibo ir paspaudė ištiestas bičiulių rankas. Nuovargio nebeliko! Truputį vėliau dar smulkiau papasakosiu, kodėl mes jautėmės taip GERAI, ir ko ta sąmonė taip stingo.

Planas…

Pradinė idėja buvo visiems tandemų žygio entuziastams Lietuvoje susitikti pusiaukelėje, pastovyklauti ir kitą dieną minti atgal namo. Visa tai virto į planą susitikti kur nors prie Sudargo (Jurbarko raj.) ir kaip kokiems didžiavyriams ir didžiamoterims pastovyklauti ant kurio nors iš Sudargo piliakalnių. Tačiau gyvenimas yra žavus dalykas, ir jis visada turi PATĮ tinkamiausią ir realiausiai įgyvendinamą planą kiekvienai situacijai. Turėjo jis planą ir musų žygiui. To plano kulminaciją galime laikyti mūsų stovyklavietę beveik pačiame Jurbarko centre, kažkokiam miesto parke, prie Mituvos upelio. O gal ir kitaip tas upelis vadinasi. Vietoje būdami nepasidomėjome, o parvykus, internetas sako, kad per Jurbarko miestelį teka du upeliai, neįskaičiuojant šalia tekančio Nemuno. Bet grįžkime prie kelionės pradžios.

…ir “išprotėjęs” vėjas

Kaip tikri velo entuziastai, pamatę mūsų laukiantį atstumą – apie 180 km. per dieną į vieną pusę, supratom, kad ne – naujo rekordo šioje kelionėje tikrai nebus. Nebus net ir dabartinio rekordo (šiek tiek daugiau nei 120 km. per dieną) pakartojimo. Pažvelgus į orų prognozę savaitgaliui ir pamačius, kad visą laiką pirmyn ir atgal teks minti prieš stiprų vėją, tik linktelėjome galvomis tiksliai žinodami kaip elgsimės. Išaušus žygio rytui, ryžtingais bei greitais kaip žvejo (nes reikėjo keltis taip anskti, kaip į žvejybą) rankų judesiais susimokėjom už du traukinio bilietus ir dviratį iki Kauno.

Kaune atsidūrėm jau prašvitus, apie puse devynių ryto. Susikrovę krepšius ant tandemo, pasilabinę ir šnektelėję su vietiniu apie orą ir dviračius, per Laisvės alėją numynėm Raudondvario plento link.

Įspūdingi Panemunės dviračių takai

Išvengti mynimo tamsoje – nepavyko

Pirmą kartą rimčiau pavalgėm dar prieš Vilkiją. Atrodo, tai ir buvo paskutinis rimtas maitinimasis iki pat Jurbarko. Visa kita, tai obuoliai, morkos, gal ir kokie keli riestainiai, bei išsigelbėjimas – karšta raudona arbata su mėtomis, kurios vežėmės termose. Mindami šiuo asfaltuotu upeliu net neįvertinom, kad, pvz, tarp Vilkijos ir Jurbarko nėra jokios degalinės, bent jau esančios palei šį kelią. Degalinės mes nepasigedom, bet pasigedom pakelės krautuvėlės, nes kažkur pusiaukelėj ėmėme svajoti apie šokoladą. Tai buvo ženklas, kad alkstam, bet stabteli, atsiputi, užkandi kokį obuolį ir vėl ant dviračio. Norėjosi kuo greičiau numinti iki Jurbarko – bandėm išvengti mynimo tamsiu paros metu. Nepavyko.

Kadangi lapkritį jau ketvirtą valandą tamsu, tai likusius 15 km įveikėm tamsoje. Ir tam sugaišom pusantros valandos. Artėjant Jurbarkui, jėgos seko, su jomis ir entuziazmas, vėjas stiprėjo (nes jėgos seko) ir t.t ir pan.

Saulėta mynimo pusė

O kam taip kankintis? – paklaustum. Na, mes nelabai kankinomės, tiksliau tai buvo pastanga. Prasminga pastanga. Reikėjo pastangos, kad susitiktume su mums rūpimais žmonėmis. Taip pat pastangos reikia, kad keliautum minimaliai teršdamas aplinką. Aišku, jei tai rūpi. Tada visai kitaip vertini ir tą susitikimo akimirką, ir vertini savo indėlį į vieną ar kitą įvykį ar pastangą. Svarbiausia, ką patiri taip keliaudamas, tai betarpišką sąlytį su tave supančia aplinka. Su greta esančiais žmonėmis, artimaisiais. Tadien važiuodami, mes pasidžiaugėme pirmą kartą lapkričio mėnesį pasirodžiusia saule. Važiuodamas automobiliu ar tūnodamas namie, jos gali ir nepastebėti. Gal šis faktas prabėgtų taip, kaip prabėga medžių kamienai ir namų siluetai pro automobilio langą. Panašiai prabėga paveikslėliai televizoriaus ekrane ar kompiuterio monitoriuje. Visa tai prabėga, o tu net iki galo neįsisąmoni, ar visa tai buvo. Jeigu ir buvo, tai kas? Kokie tie medžiai ar kokiomis langinėmis išpuoštos panemunės miestelių trobos? Kada pastarąjį kartą džiaugeisi saule?

Jurbarkui artėjant

Kai pavyksta stabtelti ir užfiksuoti malonius dalykus, tai tos pastangos, kurių reikia, kad įvyktų vienas ar kitas dalykas, yra prasmingos. Tada jos kažkaip nublanksta, pasitraukia į antrą planą, užleisdamos vietą džiaugsmingiems ir maloniems prisiminimams, įspūdžiams. Nors vėjas pūtė, bet jis ne tik, kad nenupūtė mūsų, bet mums ir visiems aplink atidengė debesų užuolaidą ir parodė saulę. Pirmą kartą lapkričio mėnesį!

Tos auksinės žemės ir vandens spalvos lydėjo iki pat tamsai perėmus mūsų ekipažo globą. Kad ir kaip nenorėdami, bet buvome priversti atsižvelgti į pasikeitusį žygio planą. Tas – realusis planas buvo iš ties priimtinas! Dabar jau svarbiausia numinti iki Jurbarko. Sudargas telieka kaip saldi siekiamybė..

Susitikimas ir šauni stovyklavietė miesto centre

Dar pavargę gerą valandėlę mes pagaliau pasiekėme išsvajotąjį Jurbarką ir susitikome su kitais bičiuliais, atmynusiais savo dviračiais iš Klaipėdos. Mes primą kartą matėme tuos žmones, tačiau bendri pomėgiai ir potyriai iškart padėjo užmegzti nuoširdų bendravimą.

Panašius pjūklus naudoja chirurgijoje

Susitikimas kaip ranka nuėmė atsiradusį kūno nuovargį ir vedami vieno iš žygio dalyvių atsiminimais (jis šiame miestelyje buvo kažkada buvęs) bei keliautojų instinkto, netrukome įsikurti jaukiame Jurbarko parke, prie upelio.

Lapkričio mėnuo, šeštadienio vakaras, vidutinio Lietuvos miestelio centras. Tokioje vietoje, pasirodo, galima labai nuostabiai pastovyklauti ir nuoširdžiai pabendrauti iš skirtingų Lietuvos vietų atmynusiems nepažįstamiesiems.

Užbėgdamas už akių galimai kritikai, kad negerai stovyklauti miestelio centre, tik noriu pasakyti, jog mes elgėmės labai korektiškai ir vietą palikome tokią, kokią radome. Su savim išsivežėme ne tik savo šiukšles, bet visas aplinkui rastas.

Šypsenų kulminacija

Taip pernakvoję ir kupini jėgų, nuoširdžiai atsisveikinę ir pažadėję susimatyti vėl atsiradus progai, išmynėme namų link.

O kaipgi vėjas? Vėjas šį kart buvo daug silpnesnis, o ir pirmą kelio dalį pūtė iš šono todėl nesugebėjo nupūsti šypsenų nuo mūsų veidų. Nelabai, tiesą sakant, ir turiu ką bepridurti apie tą vėją.

Final photo

Svarbiausia, kad net ir neilgas savaitgalis padėjo pasikrauti energijos, kurios užteks dar ilgam! Tai tikrai įmanoma minant dviratį, su tinkamais žmonėmis ir dar šviečiant lapkričio saulei. Esu laimingas.

Share

2 Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *