4 dalis – Nebūtų tai Indija

MAISTAS

Pasakojimui pakrypus maisto tema, turiu prisipažinti, kad grįžus į Lietuvą tikrai netrūksta tradicinių indų patiekalų iš ryžių su nepaprastai aštriais ir riebokais pagardais, vakariečių tarpe žinomais vienu vardu „kari“. Nors tikėjausi būti ištvermingesnė, paskutinį kelionės mėnesį nebegalėjau tokių patiekalų ragauti. Net ir kvapas atgrasindavo nuo šių valgių. Laimei, tokiu atveju Indijoje galima išsisukti tiesiog su vištiena ir šviežiomis daržovėmis. Pakrantės regione taip pat visada rasite šviežių mums nežinomų rūšių žuvų, kurias indai paruošia tikrai gardžiai. Reikia pastebėti, kad „raudonosios“ mėsos per visą kelionę taip ir neragavome. Tačiau jos nelabai ir pasigedome, nes tokiame klimate daug natūraliau yra valgyti kuo lengviau ir mažiau.

Po trijų mėnesių galime sau tarti, kad ėmėme išmanyti Pietų Indijos virtuvės skonius. Tad būtinai eisime į Lietuvos indiškus restoranus – smalsu palyginti originalų ir mums, lietuviams, pritaikytą indišką maistą.

PIEČIAUSIAS TAŠKAS

Štai taip lauktai ir nelauktai pagaliau pasiekėme kelionės tikslą – patį piečiausią Indijos tašką – Kanyakumarį (Cape Camorin). Jei ne ypatinga geografinė vieta, vos 20 tūkstančių gyventojų turintis Kanyakumaris būtų eilinis pakrantės miesteliūkštis, kurio didelė dalis gyventojų pragyvena gaudydami žuvis. Tačiau Kanyakumario šventykla, iš kurios ir kilo miestelio pavadinimas, sutraukia daugybę indų piligrimų, atvyksta ir užsienio turistų. Miestelis apipintas gausybe legendų; jame yra ir memorialas M.Gandžiui. Kurį laiką čia buvo laikyta dalis garsiojo indo pelenų. Kiek toliau nuo kranto matyti didingai iš jūros iškylanti indų šventuoju laikomo poeto Thiruvalluvar statula.

Mums Kanyakumaris paliko nepaprastai šiltus atsiminimus. Smaragdinio vandens supamas iškyšulys sukelia gana mistišką jausmą, tarsi būtum atsidūręs pačiame pasaulio pakraštyje. Kažkur šiuose vandenyno toliuose Arabijos jūra virsta Indijos vandenynu, o šis susijungia su Bengalo įlankos vandenimis. Ir saulė saulė… Nuo pat ryto skaisti ir per dieną netemdoma nė mažiausio debesėlio. Žinodami apie Lietuvoje laukiančius orus, kiek tik galėdami stengiamės pasinaudoti bene paskutine galimybe „prigerti“ indiškos šilumos, pasidžiaugti rūbų lengvumu ir neišsemiamu žmonių optimizmu ir draugiškumu.

Atskirai verta paminėti gan nepaprastą nuotykį – žvejybą kartu su vietiniais žvejais. Nesunkiai susitarę už 400 rupijų buvome susodinti į laivelius (manau, panašiu Robinzonas Kruzas bandė išsigelbėti iš negyvenamos salos) ir pasikeisdami keliais angliškais žodžiais, bendradarbiavome su patyrusiais žvejais metant ir traukiant tinklus iš vandenyno gelmės. Tiesa, mūsų smarkumas po gero pusvalandžio dingo lyg į vandenį – didokų bangų užsūpuoti, pasijutome ne kaip. Šiaip taip sulaukę žvejybos pabaigos, buvome laimingi galėdami po kojomis vėl jausti tvirtą žemę.

Išties, galėčiau Kanyakumarį pavadinti vienu gražiausiu kelionės po Indiją perlu.

DAR KARTĄ MUMBAJUS

Bet jau greitai mūsų laikinais namais tapo tiesioginis traukinys į Bombėjų. Net dvi paras keliavome atgal beveik tuo pačiu maršrutu, kuriuo savo kojomis numynėme beveik 2400 kilometrų.

Draugiškai susispaudus šiaip jau prabangia laikomoje kajutėje, retkarčiais išlipant įkvėpti „gryno“ oro, po truputį artėjome prie Bombėjaus. Šiek tiek nerimavau dėl jo visus jutimus slopinančio šurmulio, kurį atsiminiau dar nuo kelionės pradžios. Bet, pasirodo, skiepus galima įgyti ne tik nuo ligų, bet ir nuo.. indiškumo. Tris mėnesius keliavę šios šalies keliais, kaimais, miestais ir miesteliais, regėję ir girdėję šimtus tūkstančių, o gal ir milijonus indų, antrą kartą Bombėjuje jautėmės kur kas geriau. Net kilo ereziška mintis, kad šįkart pajėgtume savarankiškai savuoju dviratuku manevruoti dieną ir naktį nesibaigiančiame transporto sraute.

Bombėjuje kelias dienas gyvenome prastu laikomame beveik išimtinai musulmonų rajone Masjid. Tačiau mums ypač patiko jo gyva ir vis tiek labai draugiška atmosfera. Nepaisant akis badančio skurdo ir paradoksalių, mums sunkiai suvokiamų šios realybės detalių, jautėmės išties komfortabiliai. Gaila, kad raštu nepavyks perteikti tų garsų, kvapų, skonių ir vaizdų, kuriuos tik spėk fiksuoti.

Indija, o tai ypač tinka Mumbajui, yra visai kitoks pasaulis, su savais įpročiais, mąstymu, vertybėmis, kasdienybe. Gal tik jausmai yra bendražmogiški ir visiems mums nesvetimi. Kaip tik Bombėjuje matėme 8 Oskarus šįmet laimėjusį „Lūšnynų milijonierių“. Ši drama parodo tikrai nemažai būdingų Indijai vaizdų. Vietiniai indai mums sakė, kad filmas jiems … nuobodokas, nes viskas, ką jis rodo, yra gerai pažįstama. Net ir likimo valiai palikti, išnaudojami, dažnai badaujantys vaikai…

VIETOJE PABAIGOS

Apibendrinant patirtus įspūdžius, belieka tiesiog pripažinti – apibendrinti Indiją yra neįmanoma. Ji tiesiog yra visokia. Užburianti, įtraukianti, svaiginanti, erzinanti, jaudinanti, vis kitokia, bet kartu lyg ir nuobodoka. Tai visų spalvų, visokių skonių, garsų ir žmogiškų likimų šalis.

Visgi, jei reiktų išrinkti vieną vienintelį įspūdį, kuris man simbolizuotų Indiją, tai būtų šis: kartą, sustojus atsigerti vandens greitkelio pakraštyje, girdžiu Tomą sakant – žiūrėk! Žiūriu – gi tolsta dramblys plevėsuojančiomis ausimis! Jį veža mažas atviras sunkvežimiukas, gyvūnui iki kelių prikrautas žalumynais. Bet – o keistume – dramblys dar didesnis už patį sunkvežimiuką ir gal dvigubai aukštesnis už jį! Ir tos ausys taip smagiai plevėsuoja… Nuvažiavo. Matyt, jį vežė į kokią netolimą šventyklą.

Šis paveikslas, matytas lyg sapne, man simbolizuoja Indiją, kurioje neįmanomi dalykai yra įmanomi. Kur reti, egzotiški dalykai pinasi su konvencinėmis gyvenimo formomis, ir sudaro šiek tiek siurrealistinę indišką kasdienybę. Kur žmonės gyvena itin nesaldžius gyvenimus, bet tiki pasakomis, kurios kartais iš tiesų tampa realesnėmis už apčiuopiamą regimybę. Kur nėra nieko „tava“, bet viskas yra „sava“. Kur viena ranka gamta atima, bet kita – daug dosnesne ranka duoda. Kur saulė kaip ir šypsenos yra skirta visiems ir kur gali taikiai sugyventi visi: induistai ir musulmonai, žmonės ir gyvatės, žaluma ir sausra ir visi kiti „kitokie“. Kur trykšta gyvenimas ir nesiliauja emocijos. Kur viltis ir džiaugsmas kiekvieno vaiko širdyje yra didesni už patį didžiausią Indijos dramblį. Ir kurie neišnyksta net ir nuo vargų ir amžiaus susiraukšlėjus veidams ir praretėjus šypsenai. Paslaptinga, netikėta, išmušanti iš pusiausvyros ir čia pat apkabinant Indija. Nepakartojama ir vienintelė.

Gal buvo, gal nebuvo? Gal viską tik susapnavau?

Nepykit, jei buvo nuobodoka skaityti, kartais neišeina tinkamai pasidalinti.

Bet jei vyksit, būtinai perduokit Jai mano šilčiausius linkėjimus.

Iki kitų nesusapnuotų kartų.

< 3 DALIS

.

Share

Pages: 1 2 3

No Comments

  • Akvile

    Aciu uz grazius ispudzius! 🙂 Nors daug kas ir pazistama (ir as buvau pietineje Indijoje), buvo taip gera prisiminti ir atrasti, kad musu, lietuviu, pojuciai ir atradimai panasus 🙂 Saunuoliai, kad i tokia kelione issiruosete dviraciu! Linkiu ikvepianciu nauju kelioniu! Su malonumu paskaitysiu vel! 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *