4 dalis – Nebūtų tai Indija

GARSAI

Dėl jau minėto gyventojų tankio Keraloje, teko pamiršti ramų miegą. Vėlai vakare ir ypač anksti iš ryto iš musulmonų mečetės garsiai skambėdavo kvietimas melstis arba azanas. Buvusiems musulmoniškuose kraštuose šis garsas puikiai pažįstamas. Saldžiai miegančius jis iš tiesų išbudina, o padėties neišgelbsti net ir ausų kištukai. Visgi musulmonų garsiakalbiai kur kas nuosaikesni palyginti su induistų religinėmis dainomis, aidinčiomis valandų valandas… Gerą valandą pasivarčius lovoje, belieka keltis ir pritarti pernelyg anksti išbudintoms varnoms – nedėkingi Keralos rytai…

KANALAI

Tačiau pabūti Keraloje ir nepaplaukioti ją vagojančiais vandens kanalais, reikštų didelę klaidą, nes Kerala vadinama Indijos Venecija. Ypač kanalais garsėja Alappuzhos (kitaip Alleppey) regionas. Akys ir sielos tiesiog apgirto nuo kanalų žalumos ir grožio. Pasirinkę keturių valandų maršrutą, stebėjome pro šalį plaukiančius laivus-namus su langais ir jaukiais deniais, ypatingus aukštai iškylančius kiniškus tinklus. Žvilgsniu nulydėdavome iki pusės įsibridusias į upę moteris, plūkiančias skalbinius į pakrantės akmenis, vaikus, šokinėjančius į kanalą nuo laivų bortų. Turistams nukreipus fotoaparatus, šie stengėsi kaip išmanydami – dėl dėmesio net ir salto negaila.

Žvejyba ir turizmu daugiausia užsiimantiems vietiniams, net 90 proc. drėgmės prisotintas oras yra įprastas, tačiau mums tai pasirodė gana neįprastos oro sąlygos. Kiekvienas išgertas lašas vandens, rodos, tuoj pat išbėga per odos poras, dieną orui įkaitus iki 30 ir daugiau laipsnių.

AŠRAMAS

Ūksmingai želiančios palmės ir čia pat esantis vandenynas kuria ypatingą atmosferą. Neprošal būtų buvę ilgiau užtrukti kuriam nors autentiškame kaime, tačiau mes išsilaipinome prie netikėtai iš kraštovaizdžio išsiskiriančių mūrinių šešiolikaukščių „dėžučių“, kokių pilna ir Lietuvoje. Mūsų dideliam nustebimui tai ir buvo mus dominęs ašramas, paprasčiau sakant – vienuolynas. Mums, besijaučiantiems tiesiog prašalaičiais, ypač patiko tai, kad atvykę svečiai ašrame priimami be didesnių formalumų ar klausinėjimų apie viešnagės tikslus. Niekas nesigilina į tavo religines pažiūras, bet tiesiog draugiškai pasakoja apie ašramo gyvenimo ypatybes ir veiklos galimybes. Svečiai už simbolinį mokestį yra apgyvendinami minėtuose daugiaaukščiuose, kurie primena puikius bendrabučius.

Šiam vienuolynui vadovauja ir jo dvasinis centras yra moteris – guru, vardu Amma (išvertus – „motina“). Amma yra pagarsėjusi savo labdaringa veikla ir … apkabinimais. Pasekėjų laikoma nušvitusia, ši moteris, kaip teigiama, apkabindama gydo žmonių skaudulius ir perduoda dvasinę energiją. Per savo gyvenimą ji yra apkabinusi beveik 30 milijonų žmonių! Kadangi Amma daug keliauja, jos asmeniškai sutikti nepavyko. Tačiau savaitei apsistoję ašrame sužinojome, apie šios moters kilnius tikslus.

Ammos apkabinimas vadinamas daršanu. Sutikome daug žmonių, kurie tvirtino, kad jos apkabinimas pakeitė jų gyvenimą. Išties Amma yra nepaprastas reiškinys daugeliu aspektų – Indijoje moterims nedera liestis prie vyrų, tačiau Ammai tai negalioja. Amma talentingai derina dvasinį gydymą su fizine realia pagalba vargšams. Jos surinktomis lėšomis buvo atstatyti ištisi cunamio nusiaubti kaimai. Amma daug prisidėjo nuo žemės drebėjimų nukentėjusiems regionams Indijos šiaurėje. Žinoma, ji tai įgyvendino su didele armija pasekėjų – indų ir vakariečių.

Kai kurie vakariečiai į Amos ašramą sugrįžta kasmet, o kai kurie gyvename jame jau ne vienerius metus. Ašrame galioja bendra tvarka, kurios tik vienas punktas yra privalomas – bent dvi valandos savanoriško darbo per dieną. Mums su Tomu teko garbė šveisti kepimo skardas, plauti indus ir langus. Smagioje vakariečių kompanijoje, dalinantis įspūdžiais apie Indiją, ašramą ir Ammą, šie darbai nepasirodė varginantys ar nemalonūs.

Baltais apdarais pasirėdę vakariečiai šurmuliuoja kartu su Ammos pasekėjais indais, taip pat Ammos įsteigto universiteto studentais. Kiekvienas jaučiasi gana jaukiai paskęsdamas multikultūrinėje ir išties tolerantiškoje aplinkoje. Nemažai vakarietiškų įpročių kaip, pavyzdžiui, šiukšlių rūšiavimas ar interneto kavinė, yra tapę ašramo gyvenimo dalimis. Jei reikia susitvarkyti finansinius reikalus – bankas taip pat yra čia! Vakariečių savijautą gerina šiaip jau retai kur Indijoje aptinkami tikrai europietiški patiekalai ir kava, kuriuos galima įsigyti specialioje vakariečių valgykloje. Laimei, lankėmės tuo laiku, kai Amma buvo išvykusi. Kitu atveju, kaip pasakojo vietiniai, ašrame vienu metu būna net keliasdešimt tūkstančiai žmonių!

Einant dienoms ir stebint į save nugrimzdusius „jogus“ ar tiesiog maloniai besišypsančius žmones, abu su Tomu bandėme įvardinti ir apibendrinti patiriamus įspūdžius. Akivaizdu, kad tai nėra kokia nors uždara sekta. Tačiau, nors Amma neabejotinai turi kilnių tikslų, yra charizmatiška asmenybė ir turi puikius organizacinius sugebėjimus, mes likome ištikimi jau iki tol atrastoms dvasinio ieškojimo ir gyvenimo formoms. Bet taip pat galime pasveikinti Ammą kaip reiškinį, kviečiantį dar kartą susimąstyti apie žmogiškos užuojautos, pagalbos vargstantiems ir panašius humaniškus klausimus. O savo įspūdį galite susidaryti panagrinėję: http://www.amritapuri.org/ ar kitus interneto šaltinius.

Ammos ašramui taip pat likome dėkingi už įdomias paskaitas taip vadinamame Ekologiniame departamente. Jame yra siekiama paprastai paaiškinti žmonėms, kad nepastebėdami toksinais smarkiai nuodijame savo organizmus ir žalojame gamtą užuot naudodami tuos gamtos turtus, kurie yra kiekvienam po ranka. Naudojant vos kelis tinkamas savybes turinčius indiškus augalus, vietoje gaminome ekologinę dantų pastą, šampūną, kremą ir sužinojome, kuo pakeisti kitus kūno priežiūros ir buities priemonių “blogiukus”. Inspiruoti paskaitėlių ir nenorėdami toliau nuodyti savo organizmų vis dar valome dantis druskos tirpalu, o galvą plauname… kiaušinio tryniu.

NEBŪTŲ TAI INDIJA

Išvažiavę iš ašramo, žinojome, kad mynimo liko vos kelios dienos, tad mėgavomės paskutinėmis dviračiavimo valandomis. Tačiau nebūtų tai Indija! Nors kelias lygus, apylinkės žalios ir gražios, žmonės malonūs ir paslaugūs, tačiau visada yra kita Indijos pusė. Šįkart – juodų suodžių pavidalu. Prakaituojant ant dviračio nesibaigiančiam sraute mašinų, vakarop tapdavom tamsiais murziukais. Balti marškinėliai net po atkaklaus skalbimo neatgaudavo bent padoresnio baltumo. Matydami tiek daug mašinų, naudojančių neaiškios kokybės degalus, svarstėm, kaip atrodys Kerala ir visa Indija po kelių dešimtmečių? Teigiama, kad 2050 metais, Indijoje bus pirmoji pasaulyje valstybė pagal gyventojų skaičių. Taigi, ekologine prasme vaizdas išties turėtų būti nekoks…

Bet dar kartelį – nebūtų tai Indija! Kerala savo menkus trūkumus dosniai kompensavo nuostabiais regėtais ir neregėtais vaisiais, kurių dauguma auga šioje valstijoje. Ypač vertinome raudonos žievės bananus, kurie mums pasirodė patys skaniausi. Ilgai netrukę taip pat atradome, koks džiaugsmas sveikatai yra šviežiai spaustos sultys. Ananasų ir granatų – mano mėgiamiausios! Per dieną ragaudami po kelias stiklines, kurių viena nekainuoja nė lito, jau žinojome, ko tikrai trūks Lietuvoje. Mano didysis kulinarinis atradimas Indijoje taip pat susijęs su vaisiais. Tai vietinių vadinamo „čikū“ vaisiaus pieno kokteiliai. Iš išorės panašus į kivi (o gal labiau į bulvę) čikū viduje yra rudas ir labai saldus. Ir dar vienas atradimas – gudruoliai indai pieno kokteilius daro su suledėjusiu pienu, tuomet nereikia ir ledukų dėti. Tik, žinoma, Indijoje nepagailima ne tik čilio visuose patiekaluose, bet ir cukraus ten, kur tik jį galima dėti. Tad išsiprašę grynų sulčių ar pieno kokteilio be cukraus, ragaudavome tikrus skanėstus.

Pages: 1 2 3

No Comments

  • Akvile

    Aciu uz grazius ispudzius! 🙂 Nors daug kas ir pazistama (ir as buvau pietineje Indijoje), buvo taip gera prisiminti ir atrasti, kad musu, lietuviu, pojuciai ir atradimai panasus 🙂 Saunuoliai, kad i tokia kelione issiruosete dviraciu! Linkiu ikvepianciu nauju kelioniu! Su malonumu paskaitysiu vel! 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *