4 dalis – Nebūtų tai Indija

< 3 DALIS

.

VISOS TEISĖS PRIKLAUSO  t a n d e m i r l i

Tai yra PASKUTINĖ pasakojimo dalis, kurioje aprašomas mūsų apsilankymas pas tibetiečių pabėgėlius, įspūdžiai iš socialistinės Keralos valstijos, dvasiniai (ne)atradimai Ammos vienuolyne ir grįžimas atgal į Mumbajų.

♦

PERŽIŪRĖTI KELIONĖS NUOTRAUKAS FOTO GALERIJOJE

♦

TIBETIEČIAI

Kur kas daugiau sentimentų jaučiame tibetiečių kaimui Bylakuppe, esančiam tarp Mysore ir Madikeri. Tai antroji pagal dydį tibetiečių gyvenvietė Indijoje, mat prasidėjus Kinijos uzurpacijai, Indija priėmė gausią tibetiečių diasporą, vėliau skirdama jiems žemių. Kaimas plėtėsi ir dabar jų yra keli. Juose gyvena apie 15 tūkst. tibetiečių, iš kurių apie 4 tūkst. yra lamos. Lamų vienuolynai ir nuostabi budistų šventykla traukia turistus ir kitus smalsuolius. Būdami atviro būdo, tibetiečiai draugiškai priima atvykėlius. Mes itin džiaugėmės galėdami kamputyje stebėti jų pamaldas ir ritualus, kuriuos šelmiškai, bet oriai atliko vienuoliukai – jaunieji lamos.

Patyrėme, kad budistinė, tibetietiška dvasia labai skiriasi nuo indiškos. Žymiai ramesni, tarsi susikaupę žmonės, malonios šypsenos ir giedruma mus inspiravo labiau pažint šią kultūrą ir paakstino tolimoms svajonėms pakeliauti Himalajų regione.

KERALA

Tačiau kol kas keliaujame paties Indijos pusiasalio piečiausio taško link. Svajojame išvysti Indijos vandenyno, Bengalo įlankos ir Arabijos jūros susidūrimo tašką. Linksminomės visą dieną (o kad taip dažniau) leisdamiesi nuo Vakarinių Gatų kalnų, neabejotinai linksminosi ir mūsų dviratukas. Nuotaikos nė kiek netemdė ir vėl netikėčiausiai šįkart valstijos reikšmės greitkelyje dingusi asfalto danga ir, natūralu, ją pakeitę raudonų dulkių debesys. Pakeliui draustinio statuso miške užmatėme voveres – gigantes, melsvų drugelių pulkus ir strigusias bei neribotam laikui paliktas transporto priemones.

Nuostabios dienos pavakarėje kirtome ketvirtosios – Keralos – valstijos sieną. Netrukus pastebėjome, kad čia gyvenimas kitoks – dairydamiesi vietelės palapinei, stebėjomės iki šiol neregėtu gyvenviečių tankiu. Po poros valandų paieškų, konstatavome, kad vietos pasistatyti palapinei tiesiog… realiai nėra. Užtat paslaugūs gyventojai mus kreipė į artimiausią didesnį miestelį, žadėdami, kad ten rasime net kelis viešbučius. Ir iš tiesų, likusį kelionės mėnesį palapinės skleisti nebeprireikė. Kadangi viešbučių konkurencija gerokai didesnė, Keraloje rasdavome puikių dviviečių kambarių vos už 15-20 litų per parą. Kerala yra vieną aukščiausių pragyvenimo lygį turinčių Indijos valstijų, išsiskiriančių savo ištikimybe socialistinei pasaulėžiūrai. Investicija į žmonių socialinį gerovę, vyrų ir ypač moterų išsilavinimą davė gražių vaisių. Iš pažiūros, žmonės oresni, labiau savimi pasitikintys. Palyginti su kitomis valstijomis, gausu naujų automobilių ir geresnių nei Honda Hero (Indijos standarto) motociklų. Ir be abejo, daugybė namų, bet jau ne trobų.

Kerala yra itin arti pusiaujo, todėl klimatas tikrai tropinis – labai karštas ir drėgnas. Keista ar nekeista, bet Keraloje gyvena šviesiausios odos indai. Šviesi oda Indijoje yra laikoma pranašumu, todėl indai stengiasi apsaugoti ją nuo tiesioginių saulės spindulių. Dažna moteris, bet taip pat ir vyrai vidudienį Keraloje vaikšto su … lietsargiais. Neabejoju, kad keraliečiai turi ir daugiau paslapčių, kaip saugoti šviesią odą, mat tokiame tropiniame karštyje tai išties nėra lengva. Žymiai tamsesnius žmones pastebėjome jau kitai valstijai – Tamil Nadu – priklausančiame piečiausiame Indijos taške, nors pastarasis yra vos keliasdešimt kilometrų toliau nuo pietinės Keralos sienos.

Nepaisant tropinio karščio, Keraloje pasiekėme geriausią savo mynimo formą. Lygiu ir geru greitkeliu numindavom po maždaug 90 kilometrų per dieną. Kelionės rekordas – 100 km. Štai ką reiškia pagaliau įvykusi aklimatizacija!  Žinoma juokauju, nes žymiai svarbesnis faktorius – pagaliau išsilyginęs reljefas.

RITUALINIAI ŠOKIAI

Kerala mus apdovanojo ne tik mynimui palankiais keliais, bet ir keletu puikių miestų. Ištarkite šį pavadinimą – Thiruvananthapuram – tai Keralos sostinė keraliečių šnekamąja kalba – mayalam Vis dėlto sostinę mes aplenkėme, trumpam apsistoję Kannure, su tikslu išvysti regiono ypatybę ir pasididžiavimą – tradicinius ritualinius šokius Theyyam. Jų pagrindiniai veikėjai – dievai, kuriuos, vietinių tikėjimu, šventės metu įkūnija įspūdingomis kaukėmis pasipuošę šokėjai. Kelių tūkstantmečių senumo ritualinė šventė kasmet vyksta beveik kiekviename šiaurinės Keralos kaime. Šventę tradiciškai rengia ir finansuoja kaimo aukščiausios kastos šeima, nes tai laikoma pareiga, o kartu ir garbe. Kaip tik vieno malonaus organizatoriaus pakvieti sudalyvavome visiškai autentiškame šiaip jau nereklamuojame Theyyam rituale.

Mums teko stebėti kantriai ir atsidavusiai dirbančius „dievus“, mat naudodamiesi proga, žmonės išsirikiuoja į ilgą eilę ir davę jam simbolišką pinigėlį pasipasakoja savo vargus, prašo patarimo ir palaiminimo. Spalvingi dievai vėliau mušant būgnams atlieka ritualinius šokius. Šokis atkartoja įkūnyto dievo, pavyzdžiui Višnos, nuotykius aprašytus induistų šventuosiuose raštuose. Nors šokamos istorijos esmės suprasti nepavyko, mums patiko spalvingi ir įsijautę dievai.

Tačiau nepaprasčiausia yra šventės atmosfera. Vakare į šventės vietą susirenka visi kaimo gyventojai, maloniai bendraudami tarpusavyje stebi ilgoką pasirodymą. Kartais Theyyam šokiai vyksta visą naktį. Pasipuošę indai ir indės bei maži vaikučiai šurmuliuoja, šnekasi, laukia palaiminimo ir pokalbio su dievu. Per šokio pertrauką visi eina valgyti kolektyviai išvirtų ryžių su samba – skaniausiu jiems kariu. Mes taip pat kartu su kaimo gyventojais ragavome ryžių, patiektų ant bananų lapų, visiems šypsojomės ir bene kiekvienam sakėme „hello“ ir savo vardą – mums buvo malonu, kad tokioje jaukioje, beveik intymioje šventėje buvome priimti išties šiltai.

Pages: 1 2 3