Jis niekada nebuvo normalus vaikas. Mažytis, perkaręs, išbalęs. Stovėsena kėlė juoką. Jį kamavo kelių skausmai, žvynelinė, amžina sloga… Šiame pasaulyje nebuvo tokių šukų, kosmetinės priemonės ar maldos, kad padėtų sutramdyti jo plaukus. Jis rijo knygas ir liguistai domėjosi karnavalais, paslėptais lobiais ir mariačių muzika.
Kai jis susinervindavo, imdavo linguoti kaip maldoje paskendęs rabinas. O nervai jo buvo silpni.
Negana to, jame glūdėjo dar kažkoks velnias (galbūt – mano jis dabar – kažkoks autistukas), vertęs jį iki išsekimo domėtis garsais. Jis girdėjo garsus taip, kaip van Goghas matė atspalvius – ryškius, pritrenkiančius, spindinčius, bauginančius. Jį nuolat supo šiurpūs garsai, kurių, regis, negirdėjo niekas kitas. Po miegamojo langais prašvilpiančios mašinos jam sudundėdavo garsiau nei traukiniai. Rankos mostelėjimas jo ausis pasiekdavo veriančiu švilpesiu, panašiu į meškerės valo cvaktelėjimą. Braukdamas rankomis per paklodę jis girdėdavo čaižų drėskimą, lyg raižytų ją švitriniu popieriumi, tik daug šiurkščiau. Nuo persekiojančių garsų jis gynėsi balsu kartodamas ritmingas nesąmones (shack-a-bone, shack-a-bone, shack-a-bone…), kol atgaudavo sveiką protą.
Kai jam buvo vienuolika, tėvas – ispanų kalbos mokytojas, veždavęs sūnų iš San Diego į Meksiką pas kirpėją, – paliko šeimą. Ilgainiui Tomą apsėdo tėčių manija. Jis lankydavosi pažįstamų ir kaimynų namuose, kad leistų laiką ne su draugais, o su draugų tėčiais.
Tuo metu, kai kiti vaikigaliai saulėkaitoje spardydavo kamuolį, jis įsmukdavo į užtamsintus darbo kambarius ir visą popietę sėdėdavo su svetimais tėčiais klausydamas Sinatros plokštelių ir šnekėdamas apie namų draudimą. Jis apsimesdavo esąs gerokai vyresnis, gal net įsivaizduodavo, kad pats yra tėvas. Išsidrėbęs kokio suaugusio vyro fotelyje mažasis sulysėlis nusikrenkšdavo, palinkdavo į priekį ir tardavo: „Taigi… O kiek metų dirbai toje sveikatos apsaugos kompanijoje, Bobai?“
Jis taip smarkiai troško pasenti, kad vos neišprotėjo. Jis nenustygdamas laukė, kol sužels barzda. Eidamas dvyliktus metus jau dėvėjo savo senelio skrybėlę ir svajojo vaikštinėti su lazda. Ir jis dievino muziką, kurią dievino seniai. Muziką su pražilusiais krūtinplaukiais. Muziką, kurios laikai seniai buvo praėję. Mirusią muziką. Tėčių muziką.
„Ką manai apie tą trimitų partiją, Bobai? – tarė jis kažkieno tėvui skambant muzikai vieną tylią popietę. – Tokių muzikantų jau nebėr, ar ne, Bobai?“
Tada jis buvo gal koks šeštokas.
Nėr ko stebėtis – Tomas Waitsas visada buvo keistas vaikinas.
Laukiu Waitso viename seniausių Kalifornijos barų, įsikūrusiame apžėlusioje provincijoje, priešais vynuogyną, šalia pieno produktų parduotuvės ir kažkokio mistinio kaimo, kuriame jis ir gyvena. Pats pasiūlė susitikti čia. Nenuostabu, kad jam patinka ši vieta: pakrypusios medinės grindys, baro pianinas purvinais klavišais, prie lubų prismeigti pageltę doleriai, o apsnūdusios padavėjos atrodo taip, tarytum visą gyvenimą būtų aktyviai užsiėmusios meilės verslu. Visos čionykštės istorijos – nesumeluotos.
Lūkuriuojant Waitso prie manęs prislenka valkata. Plonas kaip šakalys, nugairinta oda, švariais, išblukusiais drabužiais. Akys tokios išbalusios, lyg būtų neregio. Jis stumiasi vežimaitį, apkaišytą balionais, plunksnomis ir užrašais apie artėjančią pasaulio pabaigą. Jis žygiuoja iki pat Rosvelio Naujojoje Meksikoje. Vardan pasaulio pabaigos, įvyksiančios šį pavasarį. Pasiteirauju vardo. Sako buvęs pakrikštytas Rodžeriu, bet Dievas jį vadina kitu vardu. „Jau daug metų Dievas man kalba, bet jis vadina mane Petru. Iš pradžių maniau, kad mane su kažkuo supainiojo, o paskui sumojau, kad tai mano tikrasis vardas. Todėl ir paklusau jam.“
Be ypatingo susirūpinimo Rodžeris-Petras praneša, kad vos po kelių mėnesių ši planeta bus sunaikinta. Chaosas jau čia pat. Įsiviešpataus pamišimas ir mirtis. Viskas virs pelenais. Jis rodo į pravažiuojančias mašinas ir ramiai taria: „Dabar jie mėgaujasi savo gyvenimu. Bet netrukus jis apkars, kai išsilakstys visi gyvūnai…“
Kaip tik šią akimirką prieangyje išdygsta Tomas Waitsas. Plonas kaip šakalys, nugairinta oda, švariais, išblukusiais drabužiais.
„Waitsai, – sakau, – čia Rodžeris-Petras.“
Jie pasisveikina. Iš pažiūros nė neatskirsi, katras jų ekscentriškas muzikos genijus, o katras – klajojantis prietranka. Žinoma, yra ir skirtumų. Rodžerio-Petro žvilgsnis labiau kuoktelėjęs. Užtat Waitso balsas pamišėliškesnis.
Petras atsisveikindamas įteikia mums Bibliją ir išskuba į rytus pasitikti visatos griūties. Waitsas stebi jį tolstantį ir papasakoja ką tik matęs kitą klajūną, apsikarsčiusį apokaliptinėmis lentelėmis. „Jis siūlė man pirkti asilę. Vaikingą asilę. Teko grįžti namo ir atsiklausti visų, ar mes turime lėšų vaikingai asilei. Bet šeima nusprendė, kad nereikia čia jokių asilų, vienos bėdos su jais.“
Per pastaruosius trisdešimt metų Tomas Waitsas šioje šalyje padarė unikalią muzikinę karjerą. Jis neįskriejo į popaukštybes kaip meteoras. Jis paprasčiausiai išniro horizonte – atšiaurus, švelnus, melancholiškas, iki panagių eksperimentiškas, dainuojantis vestibiuliuose, grojantis pianinu, klajojantis su kostiumu už septynis dolerius ir senio skrybėle. Nors jo muzika nepaliaujamai varijuoja (nuo tragiško bliuzo, narkotiško džiazo, grėsmingos vokiškos operos iki girtų karnavalinių mambų), jo įvaizdis nekito nėkart. Galų gale tai net nėra joks įvaizdis.
Waitso nepamatysi viešumoje, nors jis ir nėra visiškas atsiskyrėlis. Kartais surengia kokį turą, dalyvavo „The Tonight Show“, kartais sužiba vieno kito filmo epizoduose. Bet labiau už viską jis vertina privatumą.
Waitsas pagarsėjęs kaip sunkus pašnekovas. Žurnalistai raunasi plaukus, kai jis kalba pernelyg tyliai arba nepateikia tiesių atsakymų. Kartą paklaustas, kodėl tarp dviejų albumų padarė šešerių metų pertrauką, ramiai atkirto: „Įstrigau spūstyje.“ Jis turi pasakotojo reputaciją. Tos išgalvotos istorijos gimsta ne iš piktos valios. Jis svaičioja norėdamas greičiau prastumti laiką. Waitsas mėgaujasi per metų metus susikaupusiais pramanais apie save. „Mano tėvas buvo peilių žonglierius, – kartą pareiškė jis, – o motina – akrobatė. Mes tikra šoumenų šeima.“
Be to, jis nėra reklaminis tipelis. Ne ypatingas gražuolis, balsas taip pat ne iš maloniųjų. Per dešimtmečius jis tiek daug kartų buvo pavadintas „gergždžiabalsiu“, tarytum žurnalistus šiam epitetui įpareigotų įstatymas. Waitsui jau pabodo ši pravardė. Jam labiau patinka kitos metaforos. Viena mergaitė iš Vidurio Vakarų parašė jam laišką, kuriame teigė, kad Waitso balsas jai primena petardų springčiojimą ir juokdario tralialiavimą. Jis atrašė: „Mergyt, tu nepakartojama. Ačiū, kad klausai.“
Kaip dainų tekstų kūrėjas, Waitsas turi neklystantį melancholijos ir melodijos pojūtį. Jo žmona teigia, kad visas jo dainas galima suskirstyti į dvi grupes: niūriąsias giltines ir didžiąsias raudas. Pastarosios pritrenkia liūdesiu (pvz., už širdies griebiantis gabalas „Christmas Card from a Hooker in Minneapolis“). Nė viena jo daina netapo hitu ir nors „Downtown Train“ pavyko iškilti į populiariausiųjų viršūnes, kiti kūriniai į radijo stočių geidaraščius neprasibrovė. Nejaugi šios charakteringos eilutės turėtų kokių nors šansų:
Dėdė Bilas nerašo testamento,
O auglys jau sulig kiaušiniu.
Jis turi meilužę puertorikietę,
Girdėjau, kad viena jos koja medinė.
Šis niūrumas ir ekscentriškumas bloškė jį tolyn nuo megažvaigždyno. Ir vis tiek jis niekur nepranyko. Per trisdešimt metų, kai didesnės ir mažesnės roko žvaigždės sužėrėjo ir ištirpo prožektorių kaitroje, Waitsas tebedainavo blausiai apšviestoje šoninėje scenelėje. Prisėdęs prie pianino arba paėmęs gitarą, dūdą, karvės skambalą ar penkiasdešimties galonų benzino baką, jis skleidė savitus garsus savo ištikimai publikai.
Apie savo įkvepiantį atsidavimą ir tai, kaip jam pavyko susikurti unikalią nišą muzikos pasaulyje, jis tegali pasakyti štai ką: „Ėjimas į pramogų verslą primena stojimą į cirką. Jame būna tokių, kurie nukanda vištoms galvas, bet, žinoma, yra ir akrobatų… ir intermedijų įspūdingybių. Atlieki tuos triukus, kuriuos geriausiai moki. Štai atsidūriau ten neturėdamas kojų. Užtat sugebu vaikščioti rankomis ir groti gitara. Tereikia pasitelkti fantaziją, kad išliktum šioje sistemoje.“
Waitsas žino daugybę faktų. Jis palinksta arčiau ir sako: „Voras nuaudžia keturis siūlus, pasitraukia į šoną, pakelia kojytę ir sučirpina jais. Tas garsas vilioja patelę. Baisiai įdomu, kaip jis skamba…“
Waitsas kaupia tokius faktus smulkiai prirašinėtame bloknote, kuriame taip pat mirga vairavimo taisyklių, nebaigtų dainų ir su jaunėliu sūnumi žaistų kartuvių. Jo rašysena milžiniška, pašėliškai išklibusi, vos įskaitoma. Galėtum prisiekti, kad tas raides sukeverzojo visiškas luošys, burnon įsikandęs pieštuką.
Jis sklaido bloknotą, lyg sklaidytų savo paties padriką atmintį. Šią akimirką pasitaiko proga iš arčiau patyrinėti jo veidą. Kaip perkopęs penktą dešimtį, jis atrodo gerai. Susitvarkė gyvenimo būdą, matosi, kad beveik dešimtmetį buvo visiškai blaivus. Nė neberūko. Žandai nebeištinę. Akys tyros. Kaktą vagoja keturios tiesios linijos, tarytum kažkas ją būtų perbraukęs šakute. Jis atrodo daug geriau, netgi labai patraukliai, tikrovėje nei scenoje ar ekrane, kur – nukamuotas pasirodymo kovos – jis vaiposi lyg sumišęs veikėjas, pozuoja pasikreipęs ir mosuoja ranka kaip žioplys. Tomis akimirkomis jis būna panašus į peraugusį beždžioniuką su ryla. Tačiau čia, šiame nutriušusiame restorane, jis tapo tikru kilnumo įsikūnijimu.
Apie ką tik jis mąsto. Pavyzdžiui, apie kiaules. Jam kelia nerimą mokslininkų bandymai perkelti žmogaus genus kiaulėms. Greičiausiai tam, kad būtų lengviau transplantuoti kiaulių organus žmonėms. Tai, Waitso nuomone, yra etinė katastrofa. Negana to, eksperimentų poveikis kiaulių išvaizdai sukrečia. „Mačiau aš tų paršų nuotraukas, – dėsto jis. – Pagalvojau sau: vajėzau! Juk tai dėdė Frenkas! Lygiai toks pats!“
Waitsų šeima gyvena kaime, sename name. Jie turi kaimynų. Vienas jų susirenka po ratais žuvusius gyvūnus, juos nulakuoja ir padaro meną. Dar yra Septintosios dienos adventistų ir Jehovos liudytojų, kurie barbena į duris norėdami pašnekėti apie Jėzų. Waitsas juos visada įsileidžia, pasiūlo kavos ir mandagiai išklauso pamokslų, nes jie yra tokie mieli ir vieniši žmonės. Visai neseniai jam dingtelėjo, kad svečiai tą patį galvoja apie jį.
Waitsas vairuoja septintojo dešimtmečio „Cadilac Coupe DeVille“ keturiom durim. Jis pripažįsta, kad tai gal ir per didelis automobilis, nei jam reikėtų. Ryja benziną, siaubingai dvokia, radijas neveikia. Bet jis labai praverčia nedidelėms dienos išvykoms, pavyzdžiui, į šiukšlyną. Šiukšlynai, metalo laužo sąvartynai ir sendaikčių turgūs – jo mėgstamiausios vietikės, kur jis kapstosi ieškodamas keistų, skambančių daiktų, paslėptų šiukšlių kalvose. Daiktų, kuriuos trokšta išgelbėti ir iš kurių ketina pasidirbti naujoviškus muzikos instrumentus.
„Man patinka įsivaizduoti, ką jaučia pats daiktas, suskambantis muzikos garsu, – postringauja jis. – Įsivaizduok, esi penkiasdešimties galonų statinės dangtis. Tai tavo paskirtis, tavo visas gyvenimas. Ir vieną dieną aš tave randu ir sakau: išgręšim tavyje skylę, perversim virvę, pakabinsim studijoje, bumbtelsim plaktuku ir tu pakliūsi į šou biznį, vaikuti!“
Kartais jis išsiruošia ieškoti durų. Tai jo mėgstamiausi daiktai. Jis visada grįžta namo nešinas durimis – Viktorijos laikų, tvarto, prancūziško stiliaus… Žmona protestuoja: „Po velnių, mes juk turim tų durų!“ O Waitsas ją guodžia: „Bet šiose tokie gražūs langeliai, širdele!“
Tarp Waitso namiškių yra ir šuo, su kuriuo jis jaučia ypatingą ryšį ir mano, kad tarp yra daug kas bendra. Pavyzdžiui, nervai. „Loti ant dalykų, kurių nesigirdi, arba poreikis žymėti teritoriją. Jei tris dienas nebūnu namie, pirmiausia, ką padarau grįžęs, apeinu visus namus ir pažymiu valdas. Visur apvaikštau, viską paliečiu, paspardau daiktus, pasėdžiu ant jų. Primenu visiems – va, sugrįžau!“
Jis beveik visą laiką praleidžia namie, nes – skirtingai nei daugelis statistinių tėčių – neturi jokios tarnybos. Todėl, kai prireikia pilnamečio vairuotojo klasės išvykoms, vietinėse mokyklose jį pripažįsta kaip savą vaikiną.
„Ekskursijos man patinka, – sako Waitsas. – Turiu didelę mašiną. Niekad nepraleidžiu progos pavėžėti devynis keleivius.“ Neseniai jis vežė klasę į gitarų dirbtuvę, firmelę, kurią įkūrė muzikos pasaulio atstovai. „Tikėjausi, kad mane kas nors atpažins ir šūktels: „Tu juk tas bičas, ar ne?“ Sukiojausi ten gal dvi valandas. Ir niekas nieko. Net supanikavau. Pradėjau staipytis prieš vitrinas. Vis laukiau, bet niekas manim nesusidomėjo visą dieną. Grįžau į mašiną. Buvau visai susikrimtęs. Juk čia turėjo būti savi. Laukiau nors linktelėjimo ar kokio akių kontaktėlio. Niekas nieko.“
Waitsas nutyla. Pamaišo kavą.
„Po savaitės išvykome į kitą ekskursiją. Į kažkokią atliekų perdirbimo įmonę. Aš vėl buvau už vairuotoją. Atvykome į šiukšlyną ir šeši tipai, apsupę mašiną, sušuko: „Ė, čiagi Tomas Waitsas!“
Jis gūžteli pečiais, lyg pasakotų nuobodžią gyvenimo istoriją. „Šiukšlyne mane visi pažįsta.“
Išskirtiniausias Waitso, kaip menininko, bruožas yra būdas, kuriuo jis taip rafinuotai ir išmintingai supina meninę veiklą su šeimyniniu gyvenimu. Jis prieštarauja visiems mums žinomiems stereotipams apie menininkus, trapius žmogiškuosius ryšius, kitų juos supančių žmonių gyvenimus (ypač moterų), kuriuos jiems reikia suniokoti, kad pamaitintų savo mūzas. Tik ne Waitsas. Jis niekada beviltiškai nesiblaškė tarp kūrybos ir giminės pratęsimo. Waitsų šeimoje viskas suplakta į viena. Gyvenimas sukasi virtuvėje, kur kartu veikia ir biuras, auklėjamas šuo, auginami vaikai, rašomos dainos, pilstoma kava klajojantiems pamokslininkams.
Vaikai niekada nebuvo jokia kliūtis kūrybai, atvirkščiai, jie teikė įkvėpimo. Kartą dukra smarkiai prisidėjo prie dainos gimimo. „Keliavome autobusu į Los Andželą. Lauke buvo baisiai šalta. Gatvės kampe pamatėme kažkokį – kad būčiau politiškai korektiškas – transseksualų asmenį, apsitempusį pilvą apnuoginančius marškinėlius. Nuo akių varvėjo makiažas, plaukai ryškiai dažyti, o sijonas vos dengė užpakalį. Ir tas bičas – ar mergina – šoko pats sau vienas. Mano mažylė pamatė ir sako: „Turėtų būti nelengva šokti be jokios muzikos. Dar per tokį šaltį.“
Waitsas tuoj pat įsidėmėjo šią genialią dukters įžvalgą. Iš jos ir gimė baladė „Hold On“ – apie skausmingą viltį pasakojanti daina, nominuota „Grammy“ ir tapusi „Mule Variations“ kertiniu akmeniu.
„Geriausias dainas sukuria vaikai, – sako Waitsas. – Vaikai nepaliaujamai kuria dainas ir mėto jas į orą kaip kokius origamio lankstinukus. Ir jiems nerūpi, jei kuris nusimėtys. Jie šast ir išsilankstys naują.“
Būna blogų dienų. Tuomet Waitsas vaikšto mažais rateliais, linguoja pirmyn atgal, kasosi pakaušį, pešiojasi plaukus. Juodu su žmona Kathleen tokioms sunkioms akimirkoms turi kodinį pavadinimą. Sako vienas kitam: „Daktare, mūsų flamingas susirgo.“ O kas gi žino, kaip pagydyti negaluojantį flamingą? Kodėl jam krenta plunksnos, o akys ašaroja? Juk tai tik kvailas flamingas – kažkoks rožinis, egzotiškas paukštulis. O muzika lygiai tokia pat keista. Tokiomis akimirkomis Kathleen įkvepia naujomis idėjomis. Ji uždeda pasiklausyti Balio nacionalinės muzikos ar kokius nors senus įrašus su negrų darbo dainomis iš „Smithsonia“ kolekcijos. Arba tiesiog paima flamingą iš Tomo rankų, išveda jį prasiblaškyti, įkalbina ką nors suvalgyti.
Klausiu Waitso, kas parašo didžiąją dalį dainų – jis ar žmona? Jo nuomone, to neįmanoma apibrėžti. Kaip ir visko, kas gimsta stiprioje santuokoje. Kartais santykis būna 50 ir 50, kartais 90 ir 10. Būna, kad kuris nors vienas padaro viską. Ir Waitsas, kaip būdinga, leidžiasi į palyginimus: „Aš išskalbiu, ji išdžiovina. Aš palaikau vinį, ji pakaukši plaktuku. Aš surandu aukso, ji pagamina valgyti. Aš parnešu namo flamingą, ji nurėžia jam galvą…“ Galiausiai apibendrina: „Tarytum du žmonės metų metus vienas iš kito skolintųsi dešimt baksų. Ilgainiui nė neberašai į skolų knygą. Ko čia smulkintis…“
Sutrumpintas Elizabeth Gilbert straipsnis „Play It Like Your Hair’s On Fire“, GQ, 2002, birželis
Vertė RŪTA JANĖNAITĖ
3 Comments
audrius
liūdna
audrius
Šiukšlynų žvaigždė
Pasimatymas su Tomu Waitsu
ELIZABETH GILBERT
Mary Ellen Mark
Jis niekada nebuvo normalus vaikas. Mažytis, perkaręs, išbalęs. Stovėsena kėlė juoką. Jį kamavo kelių skausmai, žvynelinė, amžina sloga… Šiame pasaulyje nebuvo tokių šukų, kosmetinės priemonės ar maldos, kad padėtų sutramdyti jo plaukus. Jis rijo knygas ir liguistai domėjosi karnavalais, paslėptais lobiais ir mariačių muzika.
Kai jis susinervindavo, imdavo linguoti kaip maldoje paskendęs rabinas. O nervai jo buvo silpni.
Negana to, jame glūdėjo dar kažkoks velnias (galbūt – mano jis dabar – kažkoks autistukas), vertęs jį iki išsekimo domėtis garsais. Jis girdėjo garsus taip, kaip van Goghas matė atspalvius – ryškius, pritrenkiančius, spindinčius, bauginančius. Jį nuolat supo šiurpūs garsai, kurių, regis, negirdėjo niekas kitas. Po miegamojo langais prašvilpiančios mašinos jam sudundėdavo garsiau nei traukiniai. Rankos mostelėjimas jo ausis pasiekdavo veriančiu švilpesiu, panašiu į meškerės valo cvaktelėjimą. Braukdamas rankomis per paklodę jis girdėdavo čaižų drėskimą, lyg raižytų ją švitriniu popieriumi, tik daug šiurkščiau. Nuo persekiojančių garsų jis gynėsi balsu kartodamas ritmingas nesąmones (shack-a-bone, shack-a-bone, shack-a-bone…), kol atgaudavo sveiką protą.
Kai jam buvo vienuolika, tėvas – ispanų kalbos mokytojas, veždavęs sūnų iš San Diego į Meksiką pas kirpėją, – paliko šeimą. Ilgainiui Tomą apsėdo tėčių manija. Jis lankydavosi pažįstamų ir kaimynų namuose, kad leistų laiką ne su draugais, o su draugų tėčiais.
Tuo metu, kai kiti vaikigaliai saulėkaitoje spardydavo kamuolį, jis įsmukdavo į užtamsintus darbo kambarius ir visą popietę sėdėdavo su svetimais tėčiais klausydamas Sinatros plokštelių ir šnekėdamas apie namų draudimą. Jis apsimesdavo esąs gerokai vyresnis, gal net įsivaizduodavo, kad pats yra tėvas. Išsidrėbęs kokio suaugusio vyro fotelyje mažasis sulysėlis nusikrenkšdavo, palinkdavo į priekį ir tardavo: „Taigi… O kiek metų dirbai toje sveikatos apsaugos kompanijoje, Bobai?“
Jis taip smarkiai troško pasenti, kad vos neišprotėjo. Jis nenustygdamas laukė, kol sužels barzda. Eidamas dvyliktus metus jau dėvėjo savo senelio skrybėlę ir svajojo vaikštinėti su lazda. Ir jis dievino muziką, kurią dievino seniai. Muziką su pražilusiais krūtinplaukiais. Muziką, kurios laikai seniai buvo praėję. Mirusią muziką. Tėčių muziką.
„Ką manai apie tą trimitų partiją, Bobai? – tarė jis kažkieno tėvui skambant muzikai vieną tylią popietę. – Tokių muzikantų jau nebėr, ar ne, Bobai?“
Tada jis buvo gal koks šeštokas.
Nėr ko stebėtis – Tomas Waitsas visada buvo keistas vaikinas.
Laukiu Waitso viename seniausių Kalifornijos barų, įsikūrusiame apžėlusioje provincijoje, priešais vynuogyną, šalia pieno produktų parduotuvės ir kažkokio mistinio kaimo, kuriame jis ir gyvena. Pats pasiūlė susitikti čia. Nenuostabu, kad jam patinka ši vieta: pakrypusios medinės grindys, baro pianinas purvinais klavišais, prie lubų prismeigti pageltę doleriai, o apsnūdusios padavėjos atrodo taip, tarytum visą gyvenimą būtų aktyviai užsiėmusios meilės verslu. Visos čionykštės istorijos – nesumeluotos.
Lūkuriuojant Waitso prie manęs prislenka valkata. Plonas kaip šakalys, nugairinta oda, švariais, išblukusiais drabužiais. Akys tokios išbalusios, lyg būtų neregio. Jis stumiasi vežimaitį, apkaišytą balionais, plunksnomis ir užrašais apie artėjančią pasaulio pabaigą. Jis žygiuoja iki pat Rosvelio Naujojoje Meksikoje. Vardan pasaulio pabaigos, įvyksiančios šį pavasarį. Pasiteirauju vardo. Sako buvęs pakrikštytas Rodžeriu, bet Dievas jį vadina kitu vardu. „Jau daug metų Dievas man kalba, bet jis vadina mane Petru. Iš pradžių maniau, kad mane su kažkuo supainiojo, o paskui sumojau, kad tai mano tikrasis vardas. Todėl ir paklusau jam.“
Be ypatingo susirūpinimo Rodžeris-Petras praneša, kad vos po kelių mėnesių ši planeta bus sunaikinta. Chaosas jau čia pat. Įsiviešpataus pamišimas ir mirtis. Viskas virs pelenais. Jis rodo į pravažiuojančias mašinas ir ramiai taria: „Dabar jie mėgaujasi savo gyvenimu. Bet netrukus jis apkars, kai išsilakstys visi gyvūnai…“
Kaip tik šią akimirką prieangyje išdygsta Tomas Waitsas. Plonas kaip šakalys, nugairinta oda, švariais, išblukusiais drabužiais.
„Waitsai, – sakau, – čia Rodžeris-Petras.“
Jie pasisveikina. Iš pažiūros nė neatskirsi, katras jų ekscentriškas muzikos genijus, o katras – klajojantis prietranka. Žinoma, yra ir skirtumų. Rodžerio-Petro žvilgsnis labiau kuoktelėjęs. Užtat Waitso balsas pamišėliškesnis.
Petras atsisveikindamas įteikia mums Bibliją ir išskuba į rytus pasitikti visatos griūties. Waitsas stebi jį tolstantį ir papasakoja ką tik matęs kitą klajūną, apsikarsčiusį apokaliptinėmis lentelėmis. „Jis siūlė man pirkti asilę. Vaikingą asilę. Teko grįžti namo ir atsiklausti visų, ar mes turime lėšų vaikingai asilei. Bet šeima nusprendė, kad nereikia čia jokių asilų, vienos bėdos su jais.“
Per pastaruosius trisdešimt metų Tomas Waitsas šioje šalyje padarė unikalią muzikinę karjerą. Jis neįskriejo į popaukštybes kaip meteoras. Jis paprasčiausiai išniro horizonte – atšiaurus, švelnus, melancholiškas, iki panagių eksperimentiškas, dainuojantis vestibiuliuose, grojantis pianinu, klajojantis su kostiumu už septynis dolerius ir senio skrybėle. Nors jo muzika nepaliaujamai varijuoja (nuo tragiško bliuzo, narkotiško džiazo, grėsmingos vokiškos operos iki girtų karnavalinių mambų), jo įvaizdis nekito nėkart. Galų gale tai net nėra joks įvaizdis.
Waitso nepamatysi viešumoje, nors jis ir nėra visiškas atsiskyrėlis. Kartais surengia kokį turą, dalyvavo „The Tonight Show“, kartais sužiba vieno kito filmo epizoduose. Bet labiau už viską jis vertina privatumą.
Waitsas pagarsėjęs kaip sunkus pašnekovas. Žurnalistai raunasi plaukus, kai jis kalba pernelyg tyliai arba nepateikia tiesių atsakymų. Kartą paklaustas, kodėl tarp dviejų albumų padarė šešerių metų pertrauką, ramiai atkirto: „Įstrigau spūstyje.“ Jis turi pasakotojo reputaciją. Tos išgalvotos istorijos gimsta ne iš piktos valios. Jis svaičioja norėdamas greičiau prastumti laiką. Waitsas mėgaujasi per metų metus susikaupusiais pramanais apie save. „Mano tėvas buvo peilių žonglierius, – kartą pareiškė jis, – o motina – akrobatė. Mes tikra šoumenų šeima.“
Be to, jis nėra reklaminis tipelis. Ne ypatingas gražuolis, balsas taip pat ne iš maloniųjų. Per dešimtmečius jis tiek daug kartų buvo pavadintas „gergždžiabalsiu“, tarytum žurnalistus šiam epitetui įpareigotų įstatymas. Waitsui jau pabodo ši pravardė. Jam labiau patinka kitos metaforos. Viena mergaitė iš Vidurio Vakarų parašė jam laišką, kuriame teigė, kad Waitso balsas jai primena petardų springčiojimą ir juokdario tralialiavimą. Jis atrašė: „Mergyt, tu nepakartojama. Ačiū, kad klausai.“
Kaip dainų tekstų kūrėjas, Waitsas turi neklystantį melancholijos ir melodijos pojūtį. Jo žmona teigia, kad visas jo dainas galima suskirstyti į dvi grupes: niūriąsias giltines ir didžiąsias raudas. Pastarosios pritrenkia liūdesiu (pvz., už širdies griebiantis gabalas „Christmas Card from a Hooker in Minneapolis“). Nė viena jo daina netapo hitu ir nors „Downtown Train“ pavyko iškilti į populiariausiųjų viršūnes, kiti kūriniai į radijo stočių geidaraščius neprasibrovė. Nejaugi šios charakteringos eilutės turėtų kokių nors šansų:
Dėdė Bilas nerašo testamento,
O auglys jau sulig kiaušiniu.
Jis turi meilužę puertorikietę,
Girdėjau, kad viena jos koja medinė.
Šis niūrumas ir ekscentriškumas bloškė jį tolyn nuo megažvaigždyno. Ir vis tiek jis niekur nepranyko. Per trisdešimt metų, kai didesnės ir mažesnės roko žvaigždės sužėrėjo ir ištirpo prožektorių kaitroje, Waitsas tebedainavo blausiai apšviestoje šoninėje scenelėje. Prisėdęs prie pianino arba paėmęs gitarą, dūdą, karvės skambalą ar penkiasdešimties galonų benzino baką, jis skleidė savitus garsus savo ištikimai publikai.
Apie savo įkvepiantį atsidavimą ir tai, kaip jam pavyko susikurti unikalią nišą muzikos pasaulyje, jis tegali pasakyti štai ką: „Ėjimas į pramogų verslą primena stojimą į cirką. Jame būna tokių, kurie nukanda vištoms galvas, bet, žinoma, yra ir akrobatų… ir intermedijų įspūdingybių. Atlieki tuos triukus, kuriuos geriausiai moki. Štai atsidūriau ten neturėdamas kojų. Užtat sugebu vaikščioti rankomis ir groti gitara. Tereikia pasitelkti fantaziją, kad išliktum šioje sistemoje.“
Waitsas žino daugybę faktų. Jis palinksta arčiau ir sako: „Voras nuaudžia keturis siūlus, pasitraukia į šoną, pakelia kojytę ir sučirpina jais. Tas garsas vilioja patelę. Baisiai įdomu, kaip jis skamba…“
Waitsas kaupia tokius faktus smulkiai prirašinėtame bloknote, kuriame taip pat mirga vairavimo taisyklių, nebaigtų dainų ir su jaunėliu sūnumi žaistų kartuvių. Jo rašysena milžiniška, pašėliškai išklibusi, vos įskaitoma. Galėtum prisiekti, kad tas raides sukeverzojo visiškas luošys, burnon įsikandęs pieštuką.
Jis sklaido bloknotą, lyg sklaidytų savo paties padriką atmintį. Šią akimirką pasitaiko proga iš arčiau patyrinėti jo veidą. Kaip perkopęs penktą dešimtį, jis atrodo gerai. Susitvarkė gyvenimo būdą, matosi, kad beveik dešimtmetį buvo visiškai blaivus. Nė neberūko. Žandai nebeištinę. Akys tyros. Kaktą vagoja keturios tiesios linijos, tarytum kažkas ją būtų perbraukęs šakute. Jis atrodo daug geriau, netgi labai patraukliai, tikrovėje nei scenoje ar ekrane, kur – nukamuotas pasirodymo kovos – jis vaiposi lyg sumišęs veikėjas, pozuoja pasikreipęs ir mosuoja ranka kaip žioplys. Tomis akimirkomis jis būna panašus į peraugusį beždžioniuką su ryla. Tačiau čia, šiame nutriušusiame restorane, jis tapo tikru kilnumo įsikūnijimu.
Apie ką tik jis mąsto. Pavyzdžiui, apie kiaules. Jam kelia nerimą mokslininkų bandymai perkelti žmogaus genus kiaulėms. Greičiausiai tam, kad būtų lengviau transplantuoti kiaulių organus žmonėms. Tai, Waitso nuomone, yra etinė katastrofa. Negana to, eksperimentų poveikis kiaulių išvaizdai sukrečia. „Mačiau aš tų paršų nuotraukas, – dėsto jis. – Pagalvojau sau: vajėzau! Juk tai dėdė Frenkas! Lygiai toks pats!“
Waitsų šeima gyvena kaime, sename name. Jie turi kaimynų. Vienas jų susirenka po ratais žuvusius gyvūnus, juos nulakuoja ir padaro meną. Dar yra Septintosios dienos adventistų ir Jehovos liudytojų, kurie barbena į duris norėdami pašnekėti apie Jėzų. Waitsas juos visada įsileidžia, pasiūlo kavos ir mandagiai išklauso pamokslų, nes jie yra tokie mieli ir vieniši žmonės. Visai neseniai jam dingtelėjo, kad svečiai tą patį galvoja apie jį.
Waitsas vairuoja septintojo dešimtmečio „Cadilac Coupe DeVille“ keturiom durim. Jis pripažįsta, kad tai gal ir per didelis automobilis, nei jam reikėtų. Ryja benziną, siaubingai dvokia, radijas neveikia. Bet jis labai praverčia nedidelėms dienos išvykoms, pavyzdžiui, į šiukšlyną. Šiukšlynai, metalo laužo sąvartynai ir sendaikčių turgūs – jo mėgstamiausios vietikės, kur jis kapstosi ieškodamas keistų, skambančių daiktų, paslėptų šiukšlių kalvose. Daiktų, kuriuos trokšta išgelbėti ir iš kurių ketina pasidirbti naujoviškus muzikos instrumentus.
„Man patinka įsivaizduoti, ką jaučia pats daiktas, suskambantis muzikos garsu, – postringauja jis. – Įsivaizduok, esi penkiasdešimties galonų statinės dangtis. Tai tavo paskirtis, tavo visas gyvenimas. Ir vieną dieną aš tave randu ir sakau: išgręšim tavyje skylę, perversim virvę, pakabinsim studijoje, bumbtelsim plaktuku ir tu pakliūsi į šou biznį, vaikuti!“
Kartais jis išsiruošia ieškoti durų. Tai jo mėgstamiausi daiktai. Jis visada grįžta namo nešinas durimis – Viktorijos laikų, tvarto, prancūziško stiliaus… Žmona protestuoja: „Po velnių, mes juk turim tų durų!“ O Waitsas ją guodžia: „Bet šiose tokie gražūs langeliai, širdele!“
Tarp Waitso namiškių yra ir šuo, su kuriuo jis jaučia ypatingą ryšį ir mano, kad tarp yra daug kas bendra. Pavyzdžiui, nervai. „Loti ant dalykų, kurių nesigirdi, arba poreikis žymėti teritoriją. Jei tris dienas nebūnu namie, pirmiausia, ką padarau grįžęs, apeinu visus namus ir pažymiu valdas. Visur apvaikštau, viską paliečiu, paspardau daiktus, pasėdžiu ant jų. Primenu visiems – va, sugrįžau!“
Jis beveik visą laiką praleidžia namie, nes – skirtingai nei daugelis statistinių tėčių – neturi jokios tarnybos. Todėl, kai prireikia pilnamečio vairuotojo klasės išvykoms, vietinėse mokyklose jį pripažįsta kaip savą vaikiną.
„Ekskursijos man patinka, – sako Waitsas. – Turiu didelę mašiną. Niekad nepraleidžiu progos pavėžėti devynis keleivius.“ Neseniai jis vežė klasę į gitarų dirbtuvę, firmelę, kurią įkūrė muzikos pasaulio atstovai. „Tikėjausi, kad mane kas nors atpažins ir šūktels: „Tu juk tas bičas, ar ne?“ Sukiojausi ten gal dvi valandas. Ir niekas nieko. Net supanikavau. Pradėjau staipytis prieš vitrinas. Vis laukiau, bet niekas manim nesusidomėjo visą dieną. Grįžau į mašiną. Buvau visai susikrimtęs. Juk čia turėjo būti savi. Laukiau nors linktelėjimo ar kokio akių kontaktėlio. Niekas nieko.“
Waitsas nutyla. Pamaišo kavą.
„Po savaitės išvykome į kitą ekskursiją. Į kažkokią atliekų perdirbimo įmonę. Aš vėl buvau už vairuotoją. Atvykome į šiukšlyną ir šeši tipai, apsupę mašiną, sušuko: „Ė, čiagi Tomas Waitsas!“
Jis gūžteli pečiais, lyg pasakotų nuobodžią gyvenimo istoriją. „Šiukšlyne mane visi pažįsta.“
Išskirtiniausias Waitso, kaip menininko, bruožas yra būdas, kuriuo jis taip rafinuotai ir išmintingai supina meninę veiklą su šeimyniniu gyvenimu. Jis prieštarauja visiems mums žinomiems stereotipams apie menininkus, trapius žmogiškuosius ryšius, kitų juos supančių žmonių gyvenimus (ypač moterų), kuriuos jiems reikia suniokoti, kad pamaitintų savo mūzas. Tik ne Waitsas. Jis niekada beviltiškai nesiblaškė tarp kūrybos ir giminės pratęsimo. Waitsų šeimoje viskas suplakta į viena. Gyvenimas sukasi virtuvėje, kur kartu veikia ir biuras, auklėjamas šuo, auginami vaikai, rašomos dainos, pilstoma kava klajojantiems pamokslininkams.
Vaikai niekada nebuvo jokia kliūtis kūrybai, atvirkščiai, jie teikė įkvėpimo. Kartą dukra smarkiai prisidėjo prie dainos gimimo. „Keliavome autobusu į Los Andželą. Lauke buvo baisiai šalta. Gatvės kampe pamatėme kažkokį – kad būčiau politiškai korektiškas – transseksualų asmenį, apsitempusį pilvą apnuoginančius marškinėlius. Nuo akių varvėjo makiažas, plaukai ryškiai dažyti, o sijonas vos dengė užpakalį. Ir tas bičas – ar mergina – šoko pats sau vienas. Mano mažylė pamatė ir sako: „Turėtų būti nelengva šokti be jokios muzikos. Dar per tokį šaltį.“
Waitsas tuoj pat įsidėmėjo šią genialią dukters įžvalgą. Iš jos ir gimė baladė „Hold On“ – apie skausmingą viltį pasakojanti daina, nominuota „Grammy“ ir tapusi „Mule Variations“ kertiniu akmeniu.
„Geriausias dainas sukuria vaikai, – sako Waitsas. – Vaikai nepaliaujamai kuria dainas ir mėto jas į orą kaip kokius origamio lankstinukus. Ir jiems nerūpi, jei kuris nusimėtys. Jie šast ir išsilankstys naują.“
Būna blogų dienų. Tuomet Waitsas vaikšto mažais rateliais, linguoja pirmyn atgal, kasosi pakaušį, pešiojasi plaukus. Juodu su žmona Kathleen tokioms sunkioms akimirkoms turi kodinį pavadinimą. Sako vienas kitam: „Daktare, mūsų flamingas susirgo.“ O kas gi žino, kaip pagydyti negaluojantį flamingą? Kodėl jam krenta plunksnos, o akys ašaroja? Juk tai tik kvailas flamingas – kažkoks rožinis, egzotiškas paukštulis. O muzika lygiai tokia pat keista. Tokiomis akimirkomis Kathleen įkvepia naujomis idėjomis. Ji uždeda pasiklausyti Balio nacionalinės muzikos ar kokius nors senus įrašus su negrų darbo dainomis iš „Smithsonia“ kolekcijos. Arba tiesiog paima flamingą iš Tomo rankų, išveda jį prasiblaškyti, įkalbina ką nors suvalgyti.
Klausiu Waitso, kas parašo didžiąją dalį dainų – jis ar žmona? Jo nuomone, to neįmanoma apibrėžti. Kaip ir visko, kas gimsta stiprioje santuokoje. Kartais santykis būna 50 ir 50, kartais 90 ir 10. Būna, kad kuris nors vienas padaro viską. Ir Waitsas, kaip būdinga, leidžiasi į palyginimus: „Aš išskalbiu, ji išdžiovina. Aš palaikau vinį, ji pakaukši plaktuku. Aš surandu aukso, ji pagamina valgyti. Aš parnešu namo flamingą, ji nurėžia jam galvą…“ Galiausiai apibendrina: „Tarytum du žmonės metų metus vienas iš kito skolintųsi dešimt baksų. Ilgainiui nė neberašai į skolų knygą. Ko čia smulkintis…“
Sutrumpintas Elizabeth Gilbert straipsnis „Play It Like Your Hair’s On Fire“, GQ, 2002, birželis
Vertė RŪTA JANĖNAITĖ
Tomas
Pasigardžiavimui!!