Žybt žybt – Kalėdomobilis

Prisnigo gerokai per paskutines dvi dienas. Bent jau aplink Vilnių, tai pirmas rimtesnis sniegumas, šiais metais. Ir valio. Taip pat valio užplūdusiems šalčiams. Dabar jau tik patys didžiausi velo entuziastai sėda ant dviračių ir mina savo tikslo link. Valio ir jiems!

Įdomu stebėti, kaip esant ne tokioms palankioms oro sąlygoms, viskas susidėlioja į savo lentynas. Bet kokia neįprasta situacija, bet koks nukrypimas nuo “normos” ir staiga viskas aprimsta. Atėjus rudeniui, prasidėjus lietui, po to žiemai su savo šalčiais ir dviratininkas aprimsta. Nėra jau taip paprasta prisiversti išvažiuoti kai lauke minus dešimt arba kai lyja kaip iš kibiro. Kadangi ne paprasta, tai retas kuris prisiverčia.
Ir gerai, kad viskam yra saikas. Saikas netgi mylimiausiam hobiui, arba tiesiog, monotoniškam gyvenimo būdui. Tada esi priverstas iš naujo pažvelgti į save, į savo nusistatymus kuo rečiau naudotis motorizuotomis keliavimo formomis. Supranti, kad tik visiškai pasišventęs žmogus gali naudotis dviračiu kai lauke lietuviškas minusas. Bet jeigu būtinai reikia kažkur keliauti? Jei po miestą, tai naudojiesi visuomeniniu transportu arba tiesiog pasivaikštai. O jei gręsia tolimesnė kelionė, tai pilna visokių kitokių motorizuotų atromazgų. Vienos jų labiau veikiančios aplinką, kitos tik “minimaliai” įtakojančios tavo ekologinį pėdos įspaudą. Žodžiu, jei vis dar nori judėti ir keliauti, tai minus dešimt, ir nuo šalčio sustiręs dviratis dar nėra didžiausia bėda.

Rašydamas tai, kaip tik važiuoju iš Vilnius į Šarkius, į savo gimtinę. Lauke minus dvylika. Taip – dviratį palikau namie ir sėdžiu sau vis dar iš lėto šylančiame autobuse. Pakelės baltos, kaip ir pravažiuota Vievio cerkvė.

Šita cerkvė yra ypatingo baltumo, pagalvojau. Netgi žiemą, netgi prisnigus, kai aplink balta balta, ši cerkvė išsiskiria ir šviečia pilkšvos automagistralės ir apšerkšnijusių krūmokšnių fone.

Prieš pat Vievį, baltą ir pilką spalvas praskaidrino mėlynos žybsinčios švieselės, sklindančios nuo balto automobilio stogo. Automobilis, pasidabinęs žalia juosta, savo žaismingomis švieselėmis tobulai pranašavo artėjančias šv. Kalėdas.
Tiktai žybt žybt. Nepaisant šalimais, griovyje pūpsančio raudono automobilio. Žybt žybt – raudonąjam pagriovy, it suklupusiam Kalėdų seneliui. Žybt žybt – pro šalį lekiantiems ir skubantiems, tarsi bylodamas – neskubėkite, pasisaugokite, juk dabar taip šalta ir slidu. Nereikia daugiau senelių pagriovėse. Net ir Kalėdų išvakarėse.

Nepaisant konteksto, tas mirksintis kalėdomobilis nuteikė ypatingai. Ypač, kai šiemet tiek nedaug to prieškalėdinio šurmulio. Vėl, matyt, dėl priverstinio, (neatsitiktinai) primesto saiko. Ne lapkritį, o gruodį prasideda Kalėdos. O jau buvome bepamirštą.

Gal ir su Kalėdų seneliu panašiai? T.y. su jo dovanomis. Kertu lažybų, kad šiemet jo dovanų maišas bus lengvesnis. Gal net dauguma dovanėlių bus tiesiog simbolinės, o gal pačių artimųjų sugalvotos ir pagamintos. Tikrai kažkaip saikas triumfuoja. O su juo ir šviesios, tyros mintys, troškimai bei TIKRIEJI ir autentiški pojūčiai, tarpusavio santykiai.

Mes kiekvienas ir esame ta Kalėdų dvasia, todėl visiems ramių ir šviesių Kūčių bei draugingų Kalėdų. Tvarių santykių, kūrybingų ir saikingų Naujų metų! Būkite atsargūs kelyje ir saugokite vienas kitą! Žybt žybt.