Tandemas yra lotyniškos kilmės terminas reiškiantis kažką „išilgai“. Dažniausiai šiuo terminu apibūdinamas žmonių, gyvulių, prietaisų komandos išsidėstymas voroje vienas paskui kitą. Iki XIX a. antros pusės, kai dviračiai ėmė smarkiai populiarėti, terminu „tandemas“ buvo apibūdinamas dviejų ar daugiau arklių kinkinys, kai arkliai būdavo pakinkyti vienas paskui kitą, o ne greta.
Tačiau tandemas kaip dviratis buvo suprantama kaip dviejų (ir ne daugiau) žmonių minama dviratė transporto priemonė. O triviečiai ar gausesnio žmonių skaičiaus minami dviračiai buvo apibūdinami kaip daugiaviečiai dviračiai, t.y. kaip tripletai, kvartetai, kvintetai ir t.t. Yra žinomas ir keturiasdešimties vietų tandemas. Dviviečiai dviračiai kur dviratininkai sėdi šalia vienas kito šono yra vadinami jau kitu pavadinimu – sociable (angl.). Lietuviškai tai būtų galima pavadinti sutartiniu „dueto“ terminu (nors nesu tikras ar nėra tinkamesnio žodžio).
Pirmuoju tandemu yra laikomas apie 1884 m. M. D. Rucker sukonstruotas tandemas. Sprendimas buvo paprastas – du vienračiai buvo sujungti standžia jungtimi. Tai nebuvo patogus naudoti tandemas. Jis buvo sunkiai valdomas ir todėl neturėjo didelio pasisekimo. Netrukus jo gamyba buvo nutraukta.
Kitas Rucker’io tandemas jau buvo patobulintas, bandant išspręsti pusiausvyros išlaikymo problemą. Galinis ratas buvo pakeistas mažesniu. Priekinio dviratininko sėdynė buvo įrengta tiesiai virš priekinio – didžiojo rato. Galinis dviratininkas, kuris turėjo būti sunkesnis iš jų dviejų, sėdėjo maždaug per vidurį tarp abiejų ratų ir buvo atsakingas už vairavimą. Tandemo mynimas vyko minant dvi poras pedalų, kurios buvo išdėstytos prieš ir už priekinio rato ašies ir sujungtos grandine bei žvaigždėmis. Šis tandemas svėrė apie 25 kg. ir buvo laikomas greitu dviračiu. Tačiau bendras tandemo stabilumas nedaug skyrėsi nuo eilinio dviračio, kurie tuo metu nepasižymėjo ypatingu stabilumu.
Taigi, XIX a. pabaigoje dienos šviesą išvysdavo įvairiausios tandemų versijos.Tuo metu „tandemai“ buvo dideliais ratais triratės ar keturratės trasporto priemonės. Du dideli priekiniai ratai sujungti ašimi laikė sėdinčiuosius, o galinis nedidelis ratukas atlikdavo balansavimo ir vairavimo funkciją. Keturratis tandemas turėdavo tokį patį mažą ratuką pritvirtintą iš priekio, kad būtų išvengta gėdingo apsivertimo per priekį. Tandemai nuo pat savo atsiradimo ir išpopuliarėjimo buvo dažnai naudojami kaip bendravimo įrankis. Viduriniajame visuomenės sluoksnyje, Vakaruose, buvo populiaru jauniems vyrams pasikviesti damas pasivažinėti tandemu. Taip pat, tandemai buvo patraukli akiai ir žaisminga transporto priemonė. Dėka savo greičio savybių (aišku reikia turėti omenyje XIX a. pabaigos kontekstą), su jais buvo dalyvaujama lenktynėse. Turint omenyje tandemo estetinį išskirtinumą ir salyginai greitesnį važiavimą, lenktynės buvo mėgiamas reginys ir žmonių gausiai lankomos.
Pačioje XX a. pradžioje tandemai įgavo „šiuolaikinę“ išvaizdą.
Laikui bėgant kintančios technologijos leido dar labiau patobulinti tandemo komponentų ir rėmo dizainą. Šiuo metu egzistuoja įvairiausio dizaino tandemų. Nuo super lengvų ir greitų, lenktynėms naudojamų tandemų iki neįgaliųjų rekreacinėms reikmėms pritaikytų dviviečių. Tačiau pagrindinė jų atsiradimo ir populiarumo priežastis yra jų socialinė funkcija – su artimais žmonėmis dalintis kartu patiriamais važiavimo dviračiu įspūdžiais.
