Pastaruoju metu visur važiavau dviračiu. Į darbą, iš darbo. Porą valandų kelio į miesto pakraštį pirkti laboratorinės kolbos, taip pat myniau dviračiu. Nekalbu jau apie vietinės reikšmės kelionėles, ar tai į kavinę, ar tai koncertą, ar tai draugą aplankyti. Labai malonus užsiėmimas, tas pedalų mynimas. Meditacija, padėka ir gyvybės bei laisvės šlovinimas vienu metu. Ramybė taip pat. Dviratis suteikia ramybę, dviratis leidžia pabūti su savimi, taip pačiam su savimi, be niekieno kito, pabūti savimi… Tas kitas tampa fonu, tampa terpe, kurioje tu jautiesi savimi. Tai yrankis leidžiantis mėgautis tokia būsena. Ak, tik du ratai, grandinė, pedalai ir tuos dalykus jungiantis rėmas. Ir viskas. Dar garsai, tas nuolatinis grandinės ir žvaigždučių…
-
-
Senelis ėjo pėsčias, nes jau kurį laiką neturi dviračio, todėl STAIGMENA užtruko
Uh.. Net tiksliai neatsimenu kada paskutinį kartą čia rašiau. Reiktų pasižiūrėti kada buvo paskutinis įrašas darytas. Kažkoks filmukas apie Meistrą ir jo triukus. Tiesa sakant man labiau patiko jo pirmas išstojimas tandemirly. Ypač ta vieta kur Meistras tvoros kraštu važiuoja. O pas mane kas naujo? Kas naujo tandemirly? Ogi kaip ir nedaug kas. Pats naujausias įvykis, žinoma – Nauji Metai. Netruko jie ateiti, netruks ir praeiti, spėju. Visa kita po senovei. Ir toliau domaujuosi dviračiais ir viskuo kitu, kas tik į tą pusę. Tiesa ir toliau esu pasmerkęs save neturėti dviračio. Tikriausiai tai ilgiausias periodas po Tikrosios Reinkarnacijos į Sąmoningą Dviratininką ir Jų Mylėtoją. Jau ketvirtas mėnuo tiksi. Tačiau, neilgiau…