Mano Žmogau, Mes gyvensim amžinai. Šiandiena norėjau parašyti ką nors pozityvesnio. Ką nors tokio paguodžiančio… Bet netrykšta tai iš manes. Šypsausi sau. Verkiau vėl stipriai. Be garso. Paėmiau ir atidėjau Ortlieb’us Tau. Tada ir pradėjau verkti. Ir dabar ašaros kaupiasi. Nes labai Tave myliu ir turiu išmokti Tave paleisti. Mokausi. Va, atidėjau tašes, atnešiu kuprinę. Išsinešiu lempą, išnešiu dėžę. Būsiu apdovanotas penkiomis minutėmis Tavo draugijos… Būsiu sutrikęs. Neverksiu, stengsiuosi šypsotis – palaikyti Tave. Ortliebai ir kitos dviratinės smulkmenos kurias Tau palieku, tai mano pati autentiškiausia duoklė Tau. Aš nedaug ką turiu, kas būtų taip tikrai mano dalimi, už ką aš galėčiau garantuoti, kad tai Tau pravers. O tos tašelės, lempos…
