Šiaurės Atėnų redakcijai maloniai sutikus, minėtos p. Žilevičiaus reminiscencijos: Pokariu mūsų šeimoje dviratis buvo didelė vertybė. Jų rikiavosi net trys – moteriškas „Sport“, vyriškas „Dürkopp“ ir neaiškios kilmės trečiasis – nulupinėtais blizgučiais ir prašapusiu firmos ženklu. Pastarąjį pasikeisdami drengė vyresnieji broliai. Nudaigoję priekinio rato ašį, užmetė malkinėje. Dingus ratui, bejėgį rėmą teko atiduoti kalviui Bogužui – vis metalas ir dar užsieninis. Tėvai pasakojo, kad dviračio Smetonos laikais nepigaus būta – siekė mokytojo mėnesinę algą. Užtat jam ir reikiamą pagarbą rodė – papunėlis periodiškai valydavo ir tepdavo visas ašeles, o kai ūgtelėjau, patikėdavo man nušveisti rėmą, išblizginti ratlankius, iškrapštyti tarp grandinių, pedalų priskretusį purvą. Mamunėlės „Sport“ dar ir padabintas buvo: ant…
