Pastaruoju metu visur važiavau dviračiu. Į darbą, iš darbo. Porą valandų kelio į miesto pakraštį pirkti laboratorinės kolbos, taip pat myniau dviračiu. Nekalbu jau apie vietinės reikšmės kelionėles, ar tai į kavinę, ar tai koncertą, ar tai draugą aplankyti. Labai malonus užsiėmimas, tas pedalų mynimas. Meditacija, padėka ir gyvybės bei laisvės šlovinimas vienu metu. Ramybė taip pat. Dviratis suteikia ramybę, dviratis leidžia pabūti su savimi, taip pačiam su savimi, be niekieno kito, pabūti savimi… Tas kitas tampa fonu, tampa terpe, kurioje tu jautiesi savimi. Tai yrankis leidžiantis mėgautis tokia būsena. Ak, tik du ratai, grandinė, pedalai ir tuos dalykus jungiantis rėmas. Ir viskas. Dar garsai, tas nuolatinis grandinės ir žvaigždučių…
-
-
2 arba šiltas lietuviškas ruduo Vilniuje
Mano Žmogau, Mes gyvensim amžinai. Šiandiena norėjau parašyti ką nors pozityvesnio. Ką nors tokio paguodžiančio… Bet netrykšta tai iš manes. Šypsausi sau. Verkiau vėl stipriai. Be garso. Paėmiau ir atidėjau Ortlieb’us Tau. Tada ir pradėjau verkti. Ir dabar ašaros kaupiasi. Nes labai Tave myliu ir turiu išmokti Tave paleisti. Mokausi. Va, atidėjau tašes, atnešiu kuprinę. Išsinešiu lempą, išnešiu dėžę. Būsiu apdovanotas penkiomis minutėmis Tavo draugijos… Būsiu sutrikęs. Neverksiu, stengsiuosi šypsotis – palaikyti Tave. Ortliebai ir kitos dviratinės smulkmenos kurias Tau palieku, tai mano pati autentiškiausia duoklė Tau. Aš nedaug ką turiu, kas būtų taip tikrai mano dalimi, už ką aš galėčiau garantuoti, kad tai Tau pravers. O tos tašelės, lempos…
-
Dviratis – kasdienis palydovas. Rimantas Žilevičius
Šiaurės Atėnų redakcijai maloniai sutikus, minėtos p. Žilevičiaus reminiscencijos: Pokariu mūsų šeimoje dviratis buvo didelė vertybė. Jų rikiavosi net trys – moteriškas „Sport“, vyriškas „Dürkopp“ ir neaiškios kilmės trečiasis – nulupinėtais blizgučiais ir prašapusiu firmos ženklu. Pastarąjį pasikeisdami drengė vyresnieji broliai. Nudaigoję priekinio rato ašį, užmetė malkinėje. Dingus ratui, bejėgį rėmą teko atiduoti kalviui Bogužui – vis metalas ir dar užsieninis. Tėvai pasakojo, kad dviračio Smetonos laikais nepigaus būta – siekė mokytojo mėnesinę algą. Užtat jam ir reikiamą pagarbą rodė – papunėlis periodiškai valydavo ir tepdavo visas ašeles, o kai ūgtelėjau, patikėdavo man nušveisti rėmą, išblizginti ratlankius, iškrapštyti tarp grandinių, pedalų priskretusį purvą. Mamunėlės „Sport“ dar ir padabintas buvo: ant…