Praeitą savaitę Sereikiškių parke (Vilniuje,prie Vilnelės esantis parkas) pamačiau vieną dviratininką važinėjantį su vaiku. Vaikas sėdėjo kėdutėje, kuri buvo pritvirtinta ant galinės dviračio bagažinės. Ir… man labai pagailo to vaiko. Ne todėl, kad tėtis jį pasiėmė pasivažinėti ir aprodyti savo važinėjimosi takus. Vaikui sėdėti toje kėdutėje buvo labai nepatogu. Bent jau taip atrodė stebint iš šalies. Vaiko galva, tiesiogine to žodžio prasme, buvo įremta į tėčio nugarą. Stengiantis sėdėti kuo patogiau ji buvo nenatūraliai pasukta į šoną. Norėdamas galvą pasukti į kitą pusę, vaikas turėdavo atsilošti atgal ir tik taip atsirasdavo pakankamai vietos galvos pasukimui.
Sunku vienareikšmiškai pasakyti kodėl vaikas buvo taip pasodintas. Gal kėdutė buvo pritvirtinta per arti prie balnelio (jei apskritai tai ne fiksuotas tvirtinimas). Gal vaikas buvo jau per didelis važinėtis kėdutėje (nors atrodė, kad jis yra ~ 3 metų amžiaus). O gal, paprasčiausiai, jis buvo supažindinamas su viena gyvenimiška tiesa apie nelengvą gyvenimą?
Derėtų kreipti daugiau dėmesio į tinkamo dviračio (ar šiuo atveju – kėdutės) parinkimą ir vėlesnį jo pritaikymą pagal mūsų unikalius kūnus, kad atitiktų pasivažinėjimo stilių. Šiuo atveju, tėtis galėtų atkreipti dėmesį kaip ten gale jo sūneliui sekasi. Arba bent jau mama galėtų atkreipti tėčio dėmesį.
Nes, jeigu aš esu vaikas, tai man nesinori kentėti ir kratytis dviračiu skaudančiu kakleliu. Kokia prasmė? Man – vaikui – norisi, kad būtų smagu. Tada aš norėsiu važinėtis dar ir dar.
Ar tik ne dėl patogumo faktoriaus, pasivažinėjimai dviračiu yra retesni suaugusiųjų tarpe nei vaikystėje? Arba kodėl moterys sudaro absoliučią mažumą dviračių naudotojų tarpe? Iš ties įdomūs klausimai pamąstymui.
Jei paklaustume savęs ar esame TINKAMAI (o ne bet kaip – kaip išeina) prisitaikę dviračius kuriais važinėjame, tai didžioji dauguma gal net nesugebėtų dorai paaiškinti kaip tai tinkamai padaryti. Gal didžioji dauguma apie tai net negalvoja.
Suaugę, imame kreipti vis didesnį dėmesį į važinėjimosi komfortą, tačiau nežinant kaip jį pasiekti, važinėjimosi dviračiu smagumas, lydėjęs mus vaikystėje, ima pamažu slūgti. Iškart tiesa apie nelengvą gyvenimą atslinko į galvą.
Grįžtant prie vaikų ir dviračių temos, tai neseniai patalpinau tekstą kaip tik apie tai kaip pasivažinėjimus su vaikais padaryti saugesniais ir smagesniais. O gal tai daugiau tekstas apžvelgiantis tokių pasivažinėjimų būdus bei jų teigiamas ir neigiamus aspektus.
Smagaus ir patogaus mynimo!