Skaitiniai apie dviračius, praūžus Kaziuko mugei

Po kermošiaus uzhsukau į svečius. Pas žmonius. Ten į rankas pakliuvo Šiaurės Atėnai. Praėjusio šeštadienio (10.03.06) numeris. Numeris geras – pirkite ir skaitykite. Iki ateinančio šeštadienio dar bus populiariuosiuose kioskuose.

Ir jau tikrai tikriems velo entuziastams (?!) kaip pagal užsakymą numeryje patalpintos vieno žmogaus (pavardės nepamenu) reminiscencijos (pavadinimo taip pat neprisimenu). Atsimenu tik tai, kad tai tarsi tarpukario laikotarpio žmogaus prisiminimai apie savo gyvenimo palydovą – dviratį. Pradedama nuo trumpo dviračių, kuriuos jo tėvas turėjo, pristatymo. Apie savo patyrimus vaikystėje, susijusius su dviračiais ir to meto realijomis. Kadangi straipsnį skaičiau trečią valandą ryto, tai tik tokios miglotos smulkmenos išliko. Smulkiau teks skaityti laikraštyje, jei tik bus proga ir jei tai įdomu. Arba galima luktelėti –  planuoju šį straipsnį sužvejoti elektroniniame formate ir jei tik rašytojas, ir dviračių dievai bus prielankus, tai patalpinsiu  t a n d e m i r l y.

Dievai tikrai gana palankūs, nes kitą straipsnį, pasirodžiusį Klaipėdos dienraštyje/portale, man visai nesunkiai pavyko sužvejoti. Portalo redaktorius buvo labai malonus ir sutiko šia tandemine medžiaga pasidalinti su  t a n d e m i r l i. Dėkodamas jam ir straipsnio autorei – Sandrai Lukošiūtei, einu pasižiūrėti, gal dar liko lėkštėje Kaziuko barankų.

Skanaus!