Tiems, kuriems teko važiuoti tandemu, tikriausiai pažįstama situacija, kai kažkuris iš poros kažko nesuprato.
Pilotui neretai atrodo, kad ten, gale, sėdintis “simuliuoja”. “Simuliuojantis” partneris nesupranta, ko iš jo norima – jis iš tiesų mina taip, kaip gali, ir nuoširdžiai stengiasi. Jei vienas nori pailsėti, tai kitas “netikėtai” dar turi jėgų, todėl nenori sustoti ir išsimušti iš ritmo. Vienas jaučia, kad prie jo kabinėjasi, o kitas įsitikinęs, kad į jo norus nėra atsižvelgiama. Ir taip toliau, ir panašiai.
Vienintelė išeitis – nusiraminti. Gal net stabtelti atsikvėpti. Truputį nusiraminus, galima ir pasikalbėti. Svarbiausia – patikėti kito pastangomis ir pabandyti suprasti jo nekantrumą ar silpnumą. Kiekvienas turi savo ritmą ir, jei vienas į kitą nežvelgiame atlaidžiai, tai, kaip sakoma – “tada jums geriau važiuoti ant dviejų atskirų dviračių”.
Nesugebėjimas bendradarbiauti ir susitarti yra gan dažnas reiškinys žmonių tarpusavio santykiuose. Kad geriau suprastumėte, kuo važiavimas tandemu skiriasi nuo įprastinio individualaus pasivažinėjimo, paskaitykite “Patarimus pradedantiems važinėti tandemu”. Skaitykite lėtai ir geriausiai kartu su savo partneriu.
Nenusiminkite, jei po pirmųjų važiavimų tandemu iškils nesusipratimų dėl važiavimo tempo ar bendravimo tono. Tai normalu. Šiek tiek užtrunka, kol pasijaučiama TIKRA pora ant tandemo.
Vienas geriausių receptų – laikinas nesėkmes paversti pamokomis, po to jas gerai išmokti ir visa tai, galiausiai, virs Jūsų abiejų sėkme!
Tai pasiekti padės ir geras amerikietiškas kantri. Ar kažkas panašaus.
Važiuokite saugiai!