Geri laikai

Tai pasaka apie tris draugus.

Kurie seniai seniai, kokias 2010, per patį vidurvasarį, išsiruošė iš Vilniaus. Vilnius, tada, buvo gana tuštokas, karštokas ir truputį atsibodęs miestas. Idėja palikti miestą (ir viską jame) kilo vienam iš jų. O gal ir kitam, dabar jau sunku susigaudyti. Tai nesvarbu, nes draugus siejo draugystė (o ne ginčai), draugus siejo bendra vidurvasario VIZIJA. “Palikim miesta!” – svajojo draugai. Tik ar galėsim, ar rasim laiko, ar parems mus artimieji, mūsų troškimuose?! Nebuvo tai patys paprasčiausi klausimai atsakyti.

Žinia, kai labai nori, tai net pagaliai, priekinio dviračio rato stipinuose – ne kliūtis! Juolab, kad niekas jokių pagalių net nemanė kaišioti. Nors planuose VIZIJA turėjo būti išpildyta su dviračiais (!!!) ir bent jau kažkokio pagalėlio tikėtis buvo galima. Tik ne tą vasarą, ne! Tik ne šitiems bičiuliams – jų spontaniškas apsiprendimas ir geležinė valia, bei nuostabus prisitaikymas prie tuometinės karštos kasdienybės nepaliko nė mažiausio plyšelio abejonei. VIZIJA bus įgyvendinta! Nesvarbu kaip (tiksliai), nesvarbu kada (tiksliai), nesvarbu ar tektų važiuoti po vieną ar grupėmis (t.y. vienoje grupėje) po tris, bet jie tikrai išvažiuos iš Vilniaus! Jie susitvarkys savo kasdienybę taip, kad teliks tik išsirinkti kryptį, gal net spontaniškai pasitarus, nutarti, kad važiuojam “rytoj” ir… sulaukti rytojaus.

Tą įsimintiną vidurvasario rytojų, susitiko jie ant aukščiausios Vilniaus vietos, pavadintos vieno alaus vardu ir galutinai pasidrąsinę, nutarė minti nedelsiant, Šiaurės-Rytų kryptimi. Minti nuo pat alaus vardu pavadintos vietos. Minti, tiek kiek jėgos ir karšta (jau mynimo) kasdienybė leis. Minti ne kaip Prancūzijos Ture, ne lenktyniaujant be atodairos, bet labiau be marškinėlių, be geltonų, be baltų ir net be žalių, jei norite. Vienintelė sąlyga tvyrojo ore – grįžti atgal į miestą, vadinama sostine, reiks lygiai po trijų su puse dienų. “Grįšim traukiniu” – tarė vienas ir kiti pritardami dar tvirčiau suspaudė dviračių rankenas.

Šiame mynime vietos nebus dalinamos, jie tai labai aiškiai ir atsakingai suvokė, šiame mynime, net laikas bus fiksuojamas su kelių valandų paklaida. Kilometrai taip pat skaičiuosis laisvai: “gal 54, o gal tik 48 numynėm iki šiol – supaistysi čia…” Dar ant alaus kalno draugai šypsojosi – šiame mynime visi jau dabar stovime ant lygios ir visus mus talpinančios pirmosios vietos pakylos. Nėra žemesnių ar aukštesnių vietų!

Ka gi, istorija pamena, kad pagrindinius įrankius (dviračius, krepšius, miegmaišius ir palapinę) pasiėmę, truputį paremontavę tai ką reikėjo paremontuoti, draugai šypsodamiesi išmynė iš Vilnius.

Jei reiktų nusakyti pro kokias vietas buvo minta ir kokiais kelias buvo važiuota, tai galima pasakyti, kad buvo minama Ignalinos link. Važiuojama buvo pačiais įvairiausiais, neretai, pačiais žvyriškiausiais keliais keleliais. Pasiklysta nebuvo, nes kryptis buvo “laisva” – visi keliai vedė Ignalinos link.

Smalsiausiems galima nubrėžti maždaug tokį maršruto žemėlapį: minta buvo pro Nemenčinę, pro Siužionis, pasiekta Asveja, nuostabioje vietoje (kurioje dar pasirodo, be mūsų gyveno vietinės uodų gentys) pernakvota; kitą dieną pro Žingius, Dubingių mišku pasiektas Joniškis (o legendini, apdainuotas Joniški, ar dar pameni mus, patogiai išsitaisiusius prie pagrindinės tavo pardutuvės ir puotaujančius tavo didingų medžių pavėsyje?!), neilgai puotavę, mynė jie Inturkės link, iš ten žvyrkeliu, palei Kertuojų ežerą, kirsdami Lakajos upelį, numynė Labanoro link. Antra nakvynė buvo prie nuostabaus grožio ir ramumo Ešerinio ežerėlio, dar prieš Labanorą.. Nei uodų, nei žmonių.

[Vimeo 13936165]

Ryte iki soties pamėlyniavę ir dar kartą pasidžiaugę išskirtiniu Ešerinio grožiu ir svetingumu, numynė Labanoro link. Labanorę papusrypietavę, labai keistoje ir ne Labanoriškai nedidingoje vietoje, kurios net pavadinimo nieks nepamena, 114 – tu plentu išmynė bičiuliai Ignalinos link. Pasirodo, kad Ignalina svetingai jų laukė: kaip visada buvo karšta ir tik įmynus į miestelį atvykėlius svetingai pasitiko svetingas miesto pliažas. Su ledais, su muzika, su tinklinio žaidėjais, su bedarbiais ir visais tais kuriems vasara nereikia kažkur eiti (į mokyklą, pavyzdžiui). Jie visi sudaro tą nuostabiai vasarišką Ignalinos atmosferą. Pasimaudę Gavio (berods!) ežere ir pasidžiauge beprotiška pliažo gaiva – numynė centro link.

Planas buvo surasti pačią geriausią vietą mieste atsigerti ir po to – pačią geriausią vietą pavalgyti. Ne, Ignalinoje tai nėra viena ir ta pati vieta. Ir ačiū dievui! Geriausia vieta atsigerti vadinasi kažkaip “13 bačkų”, o valgymo vieta vadinasi kitaip. Reiks istorijos analuose paieškoti tikslesnių šių vietų pavadinimų. Atlikus šias pagrindines dienos užduotis, visi trys ėmėsi smulkesniųjų: susirasti vietą nakvynei. Kadangi tai buvo užduotis – smulkmena, tai po poros kilometrų nuo miesto centro atvyko jie į legendinio Ignalinos gyventojo – Tarzano – buvusią sodybą. Sodyboje Tarzano jau nebuvo ir nebus niekada, tai gerbdami vietinio atminimą, draugai įsikūrė labai kukliai ir stengėsi nesugadinti “geros viečikės” sodybos auros. Keliautojai buvo taip tyliai, kaip tik galėjo.

Ryte dar kartą išsimaudę šalia esančiame ežere, draugai numynė gel. stoties link.

Visas likęs pusdienis, iki bičiuliai pasiekė sostinę ir ta geros valandos kelionė traukiniu, leido jiems sklandžiai pereitį į vis dar tuščio, bet jau truputį pasiilgto miesto ritmą. Vilnius, kaip senas pažįstamas, tik antakių kilstelėjimu sutiko ir palydėjo juos pakeliui į savo namus.

Geri laikai.