Dalis fotografijų paimta is Annikos ir Vincento tinklapio:
Vieną birželio penktadienio popietę išsiruošiau į Vilnių. Truputi vėlavau, todėl gana spėriai myniau savo ištikimąjį Penktadienį (aliuzija į dviračio pavadinimą – Bike Friday). Kadangi iš Lentvario Vilniaus centrą pasiekti galima dviem – trimis tradiciniais keliais (kurie vėliau dar šakojasi į daugiau galimybių), tai turėjau apsispręsti kuriuo jų, šį kartą, būtų optimaliausia važiuoti.
Įprastai aš minu senuoju „Vilnius – Trakai“ plentu, nes ten būna mažiau automobilių, be to ir kraštovaizdis truputį malonesnis akiai.
Jei vykstu su automobiliu, tai renkuosi naująjį Trakai – Vilnius kelią. Kažkodėl man atrodo, kad taip važiuojant Vilniaus centras pasiekiamas greičiausiai.
Aišku, minant šiomis kryptimis sunku išvengti, bet kokį entuziazmą numušančio, Savanorių prospekto ar Gariūnų – Lazdynų kelio ir jų intensyvaus mašinų srauto. Tačiau dabar – ne apie tai.
Įdomiausia, kad tą dieną pabandžiau minti „automobiliniu“ maršrutu. Todėl nuo Lentvario centro pasukau „Trakai – Vilnius“ plento link. Kaip tyčia, mano pasirinkimas pasirodė ne pats geriausias. Tik išvažiavus iš Lentvario namų apsupties, iškart atsidūriau plikose lygumuose, kur visu smarkumu mane pasitiko į veidą pučiantis vėjas. Pūtė gan stipriai, todėl net pradėjau gailėtis pasirinkęs šį maršrutą. Tačiau turėjau vilties, kad įsukus į „Trakai – Vilnius“ plentą ir pakeitus (net 90 laipsnių kampu) mynimo kryptį, vėjas jau nebetrukdys taip stipriai.
Taigi, priartėjus prie šio plento, apsidairęs atvažiuojančių automobilių, jau pasukau Vilniaus link, kai staiga už 20 m, kitoje sankryžos pusėje, pastebėjau plazdančias vėliavėles. Iš toli pasirodė, kad jos pritvirtintos prie dviračio priekabėlės. „Keliautojai – reikėtų juos palabinti! Gal jiems reikia pagalbos?!“ – maždaug tokios mintys sukosi galvoje, artėjant prie netikėtai pastebėtų keliauninkų.
Jų dviratis buvo atremtas į kelio atraminę tvorelę, o jie patys sėdėjo griovyje ir studijavo žemėlapį. Paklausiau ar jiems nereikėtų kokios nors pagalbos. Mano pasirodymas jiems buvo šiek tiek netikėtas, tačiau greitai susiorientavę, jie paklausė, kuriuo keliu būtų geriausia pasiekti Vilnių. Atsakiau, kad tai ir buvo tas kelias kuriuo jie važiavo. Po keleto pažintinių klausimų aš staiga susigriebiau, kad jie tai dviese, o dviratis panašu, kad vienas. Tikras atradimas – man prireikė keletą kartų žvilgtelti į jų karavaną, kad suvokčiau, jog jie keliauja tandemu. Buvo tikrai juokinga, kai žiūrėjau į tandemą ir mačiau špygą. Arba įprastą vienvietį dviratį, nes tai nėra vienas ir tas pats.
Taigi, tokia buvo mūsų pažinties pradžia. Jie norėjo pasiekti Vilnių. Pagal palaną kažkur šiaurinėje miesto dalyje jie turėjo susirasti kempingą. Ten nakvynė.
Truputį susipažinus aš pasisiūliau juos palydėti iki Vilniaus. Greitai nukėliau susitikimą ir jau ramesniu tempu numynėme sostinės link.
Pasirodo, kad tą dieną, jie kelionę pradėjo Trakuose (kur buvo apsistoję nakčiai), todėl šiandien ilgo mynimo jiems nenusimatė. Be to, Vincentas truputį sirguliavo (kažkuo apsinuodijo), todėl jiems reikėjo poilsio.
Besikalbant, netikėtai (tikėtai) pasiūliau jiems apsistoti pas mus, jei jų planams tai nesutrukdys. Žinoma, su jų planais tai nesikirto, todėl sutarėme vakare važiuoti į Lentvarį. Bet prieš tai – miesto pažinimas, kuris prancūzams ilgai netruko, nes Vincento savijauta po truputį prastėjo. Iki to, vakarop, mes dar sugebėjome susitikti Kudirkos aikštėje (nes buvome išsiskyrę) ir nueiti paklausyti Fluxus ministerijoje vykusio džiazo koncerto. Mums – sveikiesiems – koncertas visai patiko, bet maža erdvė ir gan garsi muzika dar labiau provokavo ir taip laisvus Vincento vidurius, todėl ilgai nelaukę susiruošėme namo.
Pasitarę nusprendėme, kad Vincentas važiuos automobiliu, o aš ir jo žmona parminsime su tandemu. Nepaisant nuovargio, man ši idėja imponavo – labai norėjau išbandyti jų dvivietį dviratį.
SANTANA TANDEMAS
Tai JAV pagamintas Santana tandemas. Atrodo, kad pamiršau modelio pavadinimą. Tiesa, neilgam – peržiūrėjau atidžiau darytas nuotraukas ir pasirodo, kad jie mynė Santana Cilantro tandemu.
Pagamintas jis iš CroMo plieno, naudojant specialiai tandemams gaminamus vamzdžius. Kitas, labiausiai į akis krentantis dalykas, tai rėmo išardymo – sujungimo galimybė, naudojant taip vadinamus S&S sujungėjus (couplers – angl.). Vien šita galimybė papildomai kainuoja virš trijų tūkstančių litų. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei yra atliekamų pinigų, tai to verta investicija. Kita vertus, jei gyvenimo būdas yra sėslus ir jums netenka įveikinėti didelių atstumų, tai dar verta rimtai pagalvoti ar verta mokėti už šį papildomą patogumą.
Pats dviratis turėjo gan aukštos klasės (XT ar tai XTR Shimano grupės) komponentus ir buvo jau su antra pora padangų, ir kartą keistomis grandinėmis. Kaip sakė prancūzų pora, kol kas jie neturi jokių nusiskundimų dėl šio dviračio. Nuo savo kelionės pradžios jie numynė apie 5000 km, o tai tik šeštadalis planuojamo numinti atstumo.
Man šis savotiškas tandemo testas buvo įdomus dviem aspektais. Pirma – tai pats dviratis ir jo valdymo ypatumai ir antra – mynimas su ne savo partneriu. Truputi didesnius atstumus iki šiol man teko minti su trimis tandemais, ir 96 procentus viso to laiko aš myniau savo ištikimąjį Pentadienį (Bike Friday – angl.). Net 99 procentai kelionių buvo atlikta su Giedre, todėl ši trumpa (18 km) kelionė namo žadėjo būti smagi.
Jau pats pirmas mėginimas važiuoti buvo savotiškai nesėkmingas (!!!) – tik pradėjus minti nesuvaldžiau tandemo ir buvau priverstas nusileisti ant žemės tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasmėmis. Be to, kad įvyko trumpas mano ir Annikos kojų „nesusikalbėjimas“, dar ir didelis bendras karavano svoris prisidėjo prie šio netikėto stabtelėjimo. Nepaminėjau, bet jų kelionės manta buvo sutalpinta į keturis (po du priekyje ir gale) Ortlieb krepšius, bei gerai prikrautą priekabėlę (nepamenu jos modelio. Šį kartą tikrai pamiršau.). Kaip jie patys sakė, jų tempiamas/vežamas svoris sudarė apie 60 kg. Taigi, tik stryktelėjus ant tandemo buvau pasveikintas truputi netikėto svorio, per greito Annikos mynimo (o tai neleido man tinkamai atsisėsti ant balnelio, nes nespėjau tinkamai pastatyti kojų ant pedalų) ir kitokio nei esu įpratęs vairo reagavimo. Pastarąjį faktorių įtakojo iš esmės dvi aplinkybės: a) mano abu pagrindiniai dviračiai yra 20 colių ratais, todėl jų valdymas truputi skiriasi nuo įprastų didžiaračių – mažesni priekiniai ratai daug staigiau reaguoja į kiekvieną vairo pasukimą; b) “prancūzų” tandemas buvo su priekyje pritvirtintais krepšiais, o tai taip pat lemia šiek tiek kitokį vairo valdymą.
Nepaisant šio nesklandumo, mes sugebėjome NET iš antro karto pajudėti. Ir po kelių pedalų apsukimų judėjome visai neblogai. Už kelių šimtų metrų buvo pastatytas mūsų automobilis ir mes tvarkingai atsikratėme mano sulankstomo dviratuko ir didžiosios dalies „prancūzų“ (aš juos abu vadinu prancūzais patogumo dėlei, be to pastaruosius 6 metus Annika gyvena Prancūzijoje) mantos liko tik priekabėlė. Ši nauja – daug lengvesnė – karavano konfigūracija iš kart pakluso mano pilotavimui ir be didelių „provokacijų“ numynėme Lentvario link. Minant jautėsi, kad dviratis yra puikios kokybės – jokių rėmo lingavimų ar komponentų braškėjimo. Priekabėlė rėdėjo gan tyliai, apie save primindama tik didesniu greičiu lekiant per kokią nors duobelę. Po kelių šimtų metrų apsipratau su kitokiu vairo valdymu ir ėmiau daugiau dėmesio kreipti į kitus mynimo aspektus.
MYNIMAS SU NAUJU PARTNERIU
Iš tų kitų aspektų pats smagiausias, tai galimybė bendrauti su savo partneriu. Nereikia sukiotis ir žiūrėti ar jis šalia. Galima tiesiog garsiai išsakyti savo mintis ir gali būti tikras, kad „kažkas“ į jas atsilieps. Taip bendraujant ir juokaujant minti buvo grynas malonumas. Kadangi buvo jau vėlus vakaras, tai ir mašinų srautai labai sumažėjo. Mynimas Savanorių prospektu nusidažė šviesesnėmis spalvomis.
Mynimas su nauja partnere Annika, nebuvo kažkuo ypatingai kitoks. Tiesa, pačioje pradžioje reikėjo susitarti dėl tam tikrų bendravimo ritualų. Annika buvo pripratusi, kad pilotas jai visada pasako kada bus nustojama minti (pavyzdžiui, prieš perjungiant bėgį) arba kada pradedama važiuoti. Šiai trumpai kelionei mes susitarėme dėl keletos paprastų sutartinių frazių: „Mama mia“ – nustoti minti pėdalus; „Get your Brooks ready“ (angl – pasiruošk savo Brooks‘ą) – jei artėja didesnė duobė, tai nustojame minti ir abu kilstelime nuo balnelio, kad išvengtume krestelėjimo. Galų gale, kaip sako Annika, taip tiesiog linksmiau. Išties linksmiau.
“PRANCŪZŲ” KELIONĖ
Kitos dienos vakare atsiradus daugiau laiko aš paklausinėjau Vincento ir Annikos apie jų kelionę.
Kelionės idėja kilo Vincentui, nors jis pats sako, kad apie planus garsiai ir ryžtingai pirmoji ėmė kalbėti Annika. Iš pradžių idėja išvažiuoti kur nors toli buvo tarsi svajonė. Svajonė apie kurią net negalvojama kaip apie realią. Besidomėdamas kitų keliautojų nuotykiais ir patyrimais, Vincentas prasitarė savo dar tuomet draugei Annikai, kad būtų šaunu ir jiems padaryti ką nors panašaus. Annika sako, kad Vincentas apie nieką šiaip sau nesvajoja – jei kartą jam atėjo į galvą mintis, tai būtinai sieks ją paversti tikrove. Kaip matome, jiems tai pavyko.
Kodėl Kinija? – paklausiau.
Iš pradžių buvo tik mintys apie Rusiją. „Mums Vakaruose, Rusija yra kažkas tokio. Tai labai paslaptinga ir pilna iššūkių šalis. Norėjosi tikro iššūkio, norėjosi, kad kelionė būtų epinė“ – pasakojo prancūzas.
Pagrindinės vietos, kurias ši pora būtinai planuoja aplankyti Rusijoje yra Sankt Peterburgas, Maskva, Uralo kalnai ir Baikalo ežeras. Iš Lietuvos jie kaip tik judės Peterburgo link – pro Latviją ir Pskovo (jau Rusijoje) miestą. Kad pora rimtai ruošėsi šiai kelionei byloja ir jų pastangos išmokti rusų kalbą. Mokytis jie pradėjo prieš gerus metus, dar Prancūzijoje. Per tą laiką spėjo pabuvoti net ir Maskvoje. Ten praleido ištisą mėnesį. Sužavėti Maskvos, jie dar uoliau kibo į rusų kalbos pamokas. Kad pamokos nepraėjo veltui galiu ir aš patvirtinti – keletą frazių ar net žodžių Vincentas ištardavo gana nebloga rusų kalba. Matosi, kad kasdieniuose reikaluose jie galės visai neblogai orientuotis ir komunikuoti ne tik pačioje Rusijoje, bet ir didžiojoje vidurio Azijos dalyje. Nors ir ne Azija, bet ir Lietuvoje galima labai daug kur susikalbėti rusiškai, taip, kad prancūzai galės po truputį lavinti savo rusų kalbos žinias ir skinti saldžius susikalbėjimo su vietiniais vaisius.
Taigi, Rusija, o nuo Rusijos rytų ne be toli ir Kinija. Apie planus Kinijoje jie daug nepapasakojo, o ir pati Kinija, sutikite, dar gana toli. Iš Kinijos jie pajudėtų atgal namo, tik šį kartą jau mintų pro Eurazijos pietus. Tai būtų centrinė Azija, Pietų Kaukazas, Turkija, Ukraina ir Pietų Europa.
Įdomiausia, kad labai dažnai Vincentas kartojo frazę – „Mes neturime laiko“ arba „Jei turėsime laiko“. Nors tai 18 mėnesių kelionė, tačiau atrodo, kad jie labai skuba ir vos vos spėja. Aišku, per pusantrų metų numinti iki Kinijos ir atgal, gal ir nėra neįmanoma užduotis, tačiau, kai tenka minti ne tiesiai, o aplankant įdomesnius pakelės objektus, kartais gerokai nusukant nuo pagrindinės kelionės kryptie, tai tų 18 mėnesių vos bepakanka.
Net ir svečiuodamiesi Lietuvoje, jie tarsi skubėjo. Iš pradžių jų planuose buvo numinti iki Kauno, iš ten Via Baltikos kryptimi iki Rygos ir iki Pskovo, Rytų kryptimi. Kadangi jie „neturėjo laiko“, tai kažkiek padiskutavę ir pasitarę jie nusprendė iš Vilniaus judėti tiesiai į Latviją pro Ignaliną ir Zarasus. Manau jie neprašovė, juk šios Lietuvos vietos pasižymi tikrai vaizdingu kraštovaizdžiu, o ir automobilių srautai neprilygsta pagrindinių Lietuvos magistralių apkrovimams.
Vėliau paaiškėjo, kad laiko jie neturi dėl vienos labai paprastos priežasties – nuo liepos 1 dienos prasideda jų rusiškų vizų galiojimas.
Sužinojau, kad šiai kelionei buvo ruoštasi net trejus metus. Buvo taupomi pinigai, bandomi tandemai, ruošiamasi išeiti iš darbo ir pan. Kaip pasakojo Vincentas, taupant teko truputį apriboti savo poreikius. Kaip didžiausia taupymo „auka“ buvo išskirtas automobilio nepirkimas. Taip pat kartais atsisakant ir naujų drabužių įsigijimo. Vincentas ir Annika planavo, kad kelionės metu jiems pavyks išsiversti su 30 EUR per dieną. Kol kas, minant Europoje, jie truputį viršija šią sumą, bet atsidūrę Azijoje jie tikisi patirti mažesnes išlaidas. Kita vertus, planuojami aplankyti Sankt Peterburgas ir Maskva tikėtina taip pat ženkliai pamažins poros santaupas, juk šiuose brangiuose Rusijos miestuose jie ketina net 15 dienų miegoti viešbučiuose. Iš savo patirties turiu pasakyti, kad paprastai viešbučiai ten yra gana brangūs.
Kitas įdomus aspektas svarstant apie kelionę dviračiu buvo dviračių rinkimasis. Iš pradžių pora svarstė, kokiais dviračiais jie apskritai galėtų šią kelionę atlikti. Kaip sako Annika, ilgai nereikėjo mąstyti, kad suprasti, jog tokią kelionę jie negalės atlikti atskirais dviračiais. Na, tai buvo aišku Annikai. Vincentas pradžioje dar svarstė apie galimybę keliauti atskirais dviračiais. Kaip vienas iš galimų variantų buvo gulomis minami dviračiai. „Tiesiog, atrodo, kad jais labai patogu važiuoti“ – sako Vincentas. „Kodėl nepasirinkote gulomis minamo tandemo?“ – paklausiau aš. „Na, toks dviratis per ilgas. Ir dėl transportavimo, ir tiesiog, neaišku kaip kai kuriose šalyse žmonės reaguos į tokį dviratį. Jei žmonės kartais nestoja prieš raudoną šviesoforo signalą, tai aš prioritetą teikiu trumpesniam dviračiui“ – juokdamasis pasakojo prancūzas.
Kaip vienas pasiruošimo niuansų buvo tandemo įsigijimo ritualas. Pirmą kartą jie važinėjosi nuomotu tandemu. Anot Annikos – įspūdžiai buvo tik teigiami. Tada savo kelionių metu jie apsilankė tandemus parduodančiose parduotuvėse Vokietijoje ir Šveicarijoje. Rimčiau buvo išbandyti Santanos ir kažkokio kito gamintojo tandemai. Nepamenu kodėl, bet buvo pasirinktas Santanos dvivietis. Jis buvo užsakytas per Šveicarijoje esantį atstovą. Dviračio reikėjo laukti tris mėnesius. Pirmasis važiavimas tandemu įvyko tiesiai iš parduotuvės esančios Šveicarijoje, namo į Prancūziją. „Tik 400 km“ – sako Vincentas. Kelionė truko apie 5 dienas. Kelionės metu jie nakvojo pas Annikos močiutę, tėvus ir šiaip draugus. Tikriausiai net nereikia pridurti, kad jiems pirmas važiavimas tandemu paliko pačius nuostabiausius įspūdžius.
Prieš savo didžiąją kelionę pora atliko keletą mažesnių žygių po Prancūzijos ir Šveicarijos apylinkes.
Nors su priekabėle jie buvo važiavę ir prieš didžiąją kelionę, tačiau su tokiu pilnu apkrovimu (apie 60 kg) jie nebuvo praktikavęsi. Visgi, kaip juokdamasi pasakojo Annika, pirmą kelionės dieną buvo gana šalta, todėl sunkesnis mynimas jiems padėjo sušilti ir tas „netikėtas“ svoris nebuvo problema.
Dar reikia pridurti, kad šita kelionė yra poros povestuvinė kelionė, tiesiogine to žodžio prasme. Vincentas su Annika susituokė ir po vestuvių išmynė į savo didįjį turą. Kelionė prasidėjo iš Alsace miestelio, Rytų Prancūzijoje. Kryptis: Šiaurės-Vakarų, link vandenyno pakrantės. Tada kelionės maršrutas driekėsi pro Belgiją, Olandiją ir Vokietiją. Pačią Vokietiją jie pervažiavo Šiaurės – Pietų kryptimi. Vincentas pasakojo, kad Vokietija jiems patiko pačius maloniausius įspūdžius. Patogūs ir atskirti dviračių takai, geras ir suprantamas ženklinimas, nuostabi gamta leidžia keliauti po šią šalį su dviračiu labai maloniai. Prancūzijoje, anot Vincento, vyrauja skeptiška nuomonė apie Vokietiją, todėl jie buvo maloniai nustebinti, kai pamatė, kad Vokietija nėra nuobodi. Žmonės draugiški, daugybę nuostabaus kraštovaizdžio, miestai yra gražūs ir pan.
Keliautojai pasidalino, kad, pavyzdžiui, Čekijoje dažniausiai sulaukiamas klausimas buvo: „Kiek kainavo Jūsų tandemas?“. Kai įprastai Vakaruose, jie būdavo klausinėjami iš kur ir į kur važiuoja. Lenkijoje, Vincento nuostabai, pirmas klausimas būdavo: „Kodėl Jūs čia?“ arba „ką Jūs čia (Lenkijoje) veikiate?“.
Kol kas porai kelionėje dar nebuvo nuobodžių mynimo atkarpų, vietovės keitėsi gan dažnai, didelių kalnų taip pat pavyko išvengti. Įsimintiniausia, ko gero, buvo važiavimas per Lenkijoje esantį Katowice miestą. Tiesa, prisiminimai nebuvo patys maloniausi dėl didžiulės ir užterštos pramoninės miesto dalies, kuria jie turėjo pravažiuoti, bet kaip sakė Vincentas, „tai buvo kažkas ypatinga ir kitokio“.
ANNIKOS IR VINCENTO IŠVYKIMAS IŠ LENTVARIO
Prieš svečiams išvykstant iš Lentvario nutiko dar vienas keistas įvykis. Išnešus tandemus į kiemą (nes ketinome keliautojus truputį palydėti), Annikai ir Vincentui ėmus kabinti krepšius, tvirtinti priekabėlę, netikėtai prie mūsų grupės priėjo vietinis vyras ir kažką angliškai sumurmėjo. Berods, jis paklausė „where are you from?“, bet iš stipraus akcento buvo aišku, kad jis yra vietinis. Todėl aš jam paaiškinau, kad jie iš Prancūzijos, o mes su Giedre esame vietiniai. Tada jis iš po skverno ištraukė… medinį rūpintojėlį ir atkišo Vincentui. Prancūzas iš nuostabos prarado žadą ir nesuprasdamas žiūrėjo čia į vyriškį čia į mumis. Dovanojantis ponas paaiškino, kad tai jo rankų darbo statulėlė ir, kad jis ją dovanoja jiems kaip atminimą. „Gal ten jie tokio neturi“ – pasakęs jis, nuėjo savais keliais. Tai buvo tikrai keista. Bet ir malonu, bei smagu. Atgavęs žadą Vincentas pasakė, kad dabar reikės šią dovaną išsiųsti į Prancūziją. Tikrai, rūpintojėlis buvo gana nemažas ir ilgai jo nepritampysi. Netgi tandemu.
DABARTINIAI POROS NUOTYKIAI
Tiems kas norėtų toliau pasmalsauti kaip gi Annikai ir Vincentui sekasi, tai gali padaryti apsilankydami poros tinklapyje. Net jeigu nemokate prancūziškai, tai pasinaudodami viena, populiaria interneto vertimo programa, galite nesunkiai viską išsiversti į jums suprantamą kalbą. Kaip matosi iš žemiau pateiktų nuotraukų, tai Annikai ir Vincentui sekasi puikiai!
