Kai mes nusileidome, pastebėjome, kad kitos komandos buvo apsirengusios nepriekaištingai. Jie visi dėvėjo puošnius kostiumus su valstybinėmis vėliavomis, išsiuvinėtomis ant kišenių. Mes, savo ruožtu, buvome tarsi palaida bala – eilės gale stoviniuojantys “Čarliai”! Vis tiek, išlipus iš lėktuvo, visi buvome sutikti didžiulėmis falangomis, sudarytomis iš žmonių, buvo įteiktos gėlės, su mumis elgėsi kaip su karaliais. Tada buvo ta ginkluota palyda per visą Varšavą. Nieko panašaus nebuvau savo gyvenime mates – miestas buvo visiškai sulygintas su žeme. Jie nugabeno mus į viešbutį, į didžiulį priėmimą ir mes jautėmės truputį ne savo kailyje. Nepaisant visko, mes atsistojome į eilę, truputį suglumę dėl savo aprangos, pasisveikinti su maršalu Rokosovskiu, sovietų armijos vadu Lenkijoje. Pagal protokolą, jis stovėjo už stalo ir kai ateina tavo komandos eilė, tai reikėjo jį kolektyviai pasveikinti, tada jis į komandos sveikatą pakelia degtinės taurelę ir eilė juda tolyn. Jis turėjo būti neblogoje būklėje po viso šito, nes procesiją sudarė 16 komandų! Mūsų bėda buvo tame, kad negalėjome suprasti anei vieno žodžio, iš to ką jie sakė. Atrodė, kad kitos komandos kažką sulodavo, o jis į tai atsakydavo mosteldamas taurelę. Kaip bebūtų, Bev Wood’as čirkštelėjo savo koknio akcentu – “Pasakykime “kiaušiai” (bollocks angl.)” Mes taip ir padarėme. Pasveikindami, su kariškių preciziškumu, šūktelėjome “kiaušiai”, pačiam pavojingiausiam žmogui Lenkijoje.
Tai ištrauka iš straipsnio apie Ian Steel, britų plento dviračių legendą iš Škotijos. Ian Steel, be kita ko, 1952 m. laimėjo prestižiškiausias plento dviračių lenktynes Rytų Europoje – Taikos Lenktynes. Ištraukoje škotas prisimena savo komandos sutikimą jiems atvykus į Lenkiją. Kaip jis pats sako, net Prancūzijos Turas, savo pompastiškumu ir masiškumu, neprilygo tam, ką jie pamatė Taikos Lenktynėse.
Visą straipsnį galima rasti 18-tame ROULEUR numeryje.