Dviratis – kasdienis palydovas. Rimantas Žilevičius

Šiaurės Atėnų redakcijai maloniai sutikus, minėtos p. Žilevičiaus reminiscencijos:

Pokariu mūsų šeimoje dviratis buvo didelė vertybė. Jų rikiavosi net trys – moteriškas „Sport“, vyriškas „Dürkopp“ ir neaiškios kilmės trečiasis – nulupinėtais blizgučiais ir prašapusiu firmos ženklu. Pastarąjį pasikeisdami drengė vyresnieji broliai. Nudaigoję priekinio rato ašį, užmetė malkinėje. Dingus ratui, bejėgį rėmą teko atiduoti kalviui Bogužui – vis metalas ir dar užsieninis.

Tėvai pasakojo, kad dviračio Smetonos laikais nepigaus būta – siekė mokytojo mėnesinę algą. Užtat jam ir reikiamą pagarbą rodė – papunėlis periodiškai valydavo ir tepdavo visas ašeles, o kai ūgtelėjau, patikėdavo man nušveisti rėmą, išblizginti ratlankius, iškrapštyti tarp grandinių, pedalų priskretusį purvą.

Mamunėlės „Sport“ dar ir padabintas buvo: ant užpakalinio rato megztas trijų spalvų – raudonos, mėlynos ir geltonos – tinklelis, kad neįsiveltų ponios padurkai.

Man tebesant pradinėje, mama dažnai mindavo į Mažeikius bankan, pas gimines Papilėn. Mėgdavo pašvytrauti miestelio gatvėm, apskrieti audėjas, puodų sukėjus, kurie mūsuose vadinosi gansoriai. Tačiau vis plonėjant vešlioms kasoms ėmė skųstis – „dviratis darosi dūšvelkiu“, su vargu benumindavo į „Raudonosios vėliavos“ kolūkį (5 km), kur buhalteriavo nuo 1948 iki 1954 m.

Galop ir jos dviratį užtraukė dulkės. Aš irgi šio neišvarydavau iš kiemo – sarmata rodytis su bobišku dviračiu.

„Dürkopp“ brangino papunėlis. Mamunėlė pasakojo, kad įspūdingiausias jo panaudojimas – dukart per savaitę kelionė į Šiaulius (75 km) pirkti apelsinų. Man trūkstant mamos pieno, tėtis po pamokų išmindavo didmiestin, o temstant įriedėdavo į kiemą. Mokyklos direktorius rūpinosi pagranduko visaverte mityba ir trečiadieniais chemijos mokytojui skyrė tik tris pirmąsias pamokas.

Tarnaitė, ruošusi Rimantėliui mišinėlius su apelsinų sultimis, konstatavo:

– Tas bus skanėda. Tik pamažink cukraus, viską spjauna lauk.

Pranašingi žodžiai!

Iki gilios senatvės tėvukas nesiskyrė su dviračiu. Tada niekas netauzijo apie važiavimo svarbą sąnariams, nesigirdėjo raginimų neatsilikti nuo olandų mados. Riedėjo, nes taip reikėjo. Miestelėnai sveikindavosi su gunktelėjusiu, į devintą dešimtį įkopusiu mokytoju, besivarančiu dviratį. Tik neaišku, katras katrą vedė – tėvukas dviratį ar atvirkščiai.

Jaunystėje tėtis nuvažiuodavo 300 km į Dotnuvą pakieminėti pas giminaičius Kudziauskus. Pabuvęs dieną kitą, grįžęs namo nepukšėdavo, tik atsigaivindavo puoduku pasukų. Paskutinė tolimiausia kelionė – į Kryžkalnį, patirti visiško saulės užtemimo džiaugsmo. Šešiasdešimtmetis astronomijos mokytojas, paaiškinęs moksleiviams, kaip stebėti pro aprūkusį stiklą dalinį užtemimą, pats išpumpavo 150 km.

Pavasarį mūsų kieman įriedėdavo laukiamas ir godotinas dviratininkas tėvelio brolis Stanislovas. Jis atmindavo iš Nevarėnų, ant bagažinės atveždavo skarele užkamšytą krepšį su pomidorų daigais. Dėdė buvo puikus daržininkas, visada mus pamalonindavo savo išaugintais vešliais daigais, kurie augdami „eidavo iš proto“. Vasaros pradžioje, kaimynų nuostabai, jau nokdavo pomidorai, tarp jų būdavo ir geltonų it antaniniai obuoliai.

Širdingi buvo brolių santykiai, nestokojantys pašmaikštavimų, ramaus ūturiavimo apie augančius vaikus, naujas pomidorų veisles ar prie žemės linkstančius senolius tėvus.

Kai dar buvau trumpakelnis, su tėvais važiuodavome grybauti. Du dviračiai ir trys grybautojai – nepamirštama vaikystės pramoga. Dažniausiai mindavome į Maigų (4 km) ar Santeklių (7 km) miškus. Papunėlis prisirišdavo 4–5 krepšius, mane mamunėlė sodindavo ant dviračio ragų (!). Ji važiuodavo atsargiai, bet man strioko iki valiai, net pirštai stingdavo – niekur neįsikibsi, į nieką neatsispirsi.

Sykį, nusigavę į Maigus, kaip visada pasistatėme dviračius eigulio kieme. Tėvai pasičiupo po porą krepšių, aš vieną ir nulindome į girią. Mamunėlė, spritna moteriškaitė, nudūmė pirma. Mudu su tėveliu flegmatiškai rinkome lepšiukus, kazlėkus, pakramtydami, ar ne musmirė.

– Aū-ū-ū! Vyra, eikit šen! – pasigirdo miško gilumoje.

Nuskubėjome į beržynėlio aikštelę. Ten ant kelmo sėdėjo mamytė, prisikrovusi du krepšius raudonikių. Aplink būriavosi peraugę raudonikiai, o žvalūs jaunikliai suko ratus prie baltmarškinių medelių. Kokia gausybė, koks grožis! Neapsakysi, pamatyti reikia.

Pažvelgusi į mūsų „lobį“, ji nusijuokė.

– Verskit lauk savo nususėlius ir pulkit prie raudonikių!

Ne ką trukę, prisitutinom krepšius ir vos pavilkdami parlingavom pas eigulį.

– Ale ir pasisekė miesčionims! – kraipė šis galvą. – Gyvas tiek nesu matęs… Vieni raudonikiai, kaip ropės!

Dviratis išgelbėjo gyvybę

Besitraukiant vokiečiams, tėvelis pakliuvo į bėdą. 1944 m. liepą esant pabėgėliuose Purvėnų kaime, mama paprašė antrosios pusės:

– Joni, važiuok į Viekšnius, paveizėk, ar nesudegėm. Į bankelį užsuk – kas ten darosi?

Mūsų namas, ačiū Dievui, stovėjo kaip stovėjęs, net vagių nesilankyta. Miestelio centre vėstančiu pelenu tebealsavo buvusios žydų krautuvės, bet kooperatyvo namas, kuriame buvo smulkaus kredito draugija (taip vadinosi bankelis), stovėjo blizgėdamas langais. Tėtis, pasistatęs prie namo dviratį, įėjo į vidų.

Netrukus su šautuvais ant pečių įžengė trys savisaugos vyrai

– O, ir mokytojas! – metė. – Gal pamirštų pinigų atėjot? – šaipėsi, vis kaišiodami nosis į stalčius, vartydami dokumentus, tikrindami spintą.

Neradę žebravonės, buvo pikti it širšės.

Vienas ilgšis, bešniukštinėdamas po kambarį, žvilgtelėjo už Hitlerio portreto. Ten, susuktas į ritinėlį, pašiaušęs ūsus, tūnojo tėvelis Stalinas. Mama, kaip stropi buhalterė, ten užkišo – iš apskrities banko negauta nurodymo nurašyti menkavertį inventorių.

– Tai Žilevičiai sugrįžtančio Stalino laukia! – įsiutęs iškošė ilgšis. – Eime! – du vyrai pagriebė tėtį už parankių.

Papunėlį nusivežė į Mažeikius tardyt. Tačiau nebe tas vyrams rūpėjo, svilo padai. Savisaugininkai paskubom krovėsi mantą, movė į Plinkšes (netoli Sedos). Su keliais areštuotaisiais tėvuką uždarė grafo Pliaterio dvaro rūsyje. Visi žinojo: sušaudys arba paleis.

Utėlės, smarvė, nežinia. Maitino rupia duona ir vandeniu. Sykį, atidaręs duris, sargybinis paskelbė:

– Kam reikia paskutinės išpažinties?

Pridususion kameron įėjęs kunigas, pasišviesdamas žibaline lempa, sustojo prie tėvuko.

– Mokytojau, ir jūs čia? – netikėjo savom akim. – Už ką? – prislopintu balsu teiravosi buvęs mokinys.

– Nežinau, – sukepusiom lūpom išspaudė tėtis.

Pamąstęs kunigas atsisuko į sargybinį.

– Praleiskit! Veduosi išklausyt išpažinties.

Sargybinis pasitraukė. Kapelionas sako – negi atsakysi. Išėjus iš rūsio besimarkstančiam tėvukui, šis liepė:

– Bėk, mokytojau, iš čia! Tai žvėrys, vargiai kas išliks!

Tėvukui iš nuostabos mindžikuojant, kunigas pamatė kelis dviračius.

– Apžerkit vieną ir greičiau iš čia!

– Nuodėmė imti svetimą…

– Atleidžiu šią nuodėmę ir laiminu, kad pasiektumėt savuosius.

Aštuonių dešimčių kilometrų kelionė buvo varginga. Vieškelis užgrūstas karo technika, teko sukti dirvonais. Per dieną vakarop atsikrapštęs į Purvėnus, krito miegoti ir nesikėlė visą parą.

Jau vyrukas – kaip be dviračio…

Iki penktos klasės namiškiai nedavė dviračio ir tvirtino: „Dar suspėsi, viskas prieš akis.“ Vaikišką dviratuką čiupinėjau tik pas pusbrolį Situką (Stasį) Rimšą. Bet tai kita kalba.

Taigi, penktoje klasėje, prilaikomas brolio Leonido, jau sukau ratus kieme. Tačiau ploto maža. Veržiausi į gatvę. O ten tykojo ne vienas zuikis. Papūtęs nubrozdintus kelius vėju iš panosės, ryžausi lėkti takeliu pakalnėn. Viskas ėjosi puikiai, tik šiapus lieptelio išdygo gansorius Giedra (poeto Vinco Giedros tėvas). Jis iš tradicijos svyrinėjo, takelis ilgakinkiui buvo per siauras. Kai mėginau kaimyną aplenkti, šis šast ir atsirado priešais dviračio ratą. Neišvairavau ir moviau į šakumą. Dyvų dyvai – kaimynas neapvirto, tik susvyravęs žaibiškai spyrė man į užpakalį. Užkaito sėdynė. To karščio svilinamas, nulėkiau keliolika metrų.

Kurį laiką leisdamasis nuo kalniuko Jono Basanavičiaus gatvėje (o tai darėsi vis paprasčiau) dėmesingai apsidairydavau, ar nepamatysiu siūbuojančio puodininko Giedros. Be reikalo baimintasi – kaimynas netrukus išsikėlė į Varėną, tapo juodosios keramikos meistru.

Baravykai sutrukdė kelionę dviračiu

Dviračio „Dürkopp“ užtekdavo tėčiui ir man. Nutaikęs progą, meišdavau miestelio gatvėm, lankydavausi pas tetą Rozaliją, tolimus ir artimus draugus.

Sykį išsiruošiau pas sergantį klasės draugą Algį Šarkį. Važiavau Žibikų miško apleistu keliuku, kuris tik samanom ir gailiais buvo nuėjęs.

Žiū – trys baravykai vidury keliuko!

Pramyniau nesustodamas, bet baravykai vėl išpuolė į keliuką. Jų buvo koks penketas. Susimėčiau – Dievo dovana akis bado! Gal priglaust? Tik kur dėsiu, o ir sergantį draugą būtina aplankyt – nuo mokslų atsilikęs.

Pamynus dar keliolika metrų, neatlaikė charakteris. Kelio viduryje it kurapkos būriavosi sveikutėlaičiai rudakepuriai.

Nedelsdamas nusivilkau marškinius, užrišau rankoves ir poros šimtų metrų ruože sugriebiau trisdešimt keturis baravykus. Vėsūs, gurgždantys kotai, aksominės kepurės, kiekvieną pabučiuosi.

Atleisk, Algi, kad iki Tavęs nenuvažiavau, užtat namuose dvi dienas srėbėm rinktinių baravykų grybienę.

„Krasnyj partizan“ – ne kiekvienam

Devintoje klasėje per rajono dainų šventę Akmenėje susipažinau su choriste iš Papilės Laimute Paukštyte. Sutarėm – atvažiuosiu aplankyt.

Pažadėjai – patiešijai, bet kuo nusigausi 18 km?

Vyriškas „Dürkopp“ buvo gerokai apsilaupęs, o moteriškas „Sport“ – eik jau eik, negi tokiu minsi pas panelę.

Kaimynas Liaudanskas, balsingasis Viekšnių bažnyčios vargonininkas, turėjo naują sovietinės pramonės pažibą – dviratį „Krasnyj partizan“: raudonai dažytą, su odiniu balneliu, nikeliuotu skambalu ragų kairėje ir patriotiniu logotipu, išspaustu blizgančioje skardutėje. Žinia, pasididžiavimą turėjo kelti raudona penkiakampė žvaigždė logotipo viršuje.

Drąsiai, nė kiek neabejodamas sėkme, įžengiau į vargonininko kiemą. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, dešine suglostęs garbanas, kaimynas išpoškino:

– Nieko nebus, vyruti! Neskolinu dviejų dalykų – žmonos ir dviračio.

Matydamas, kad vis dar mindžikuoju, pridūrė:

– Na, eik eik… Mačiau, tėvukas ne pėsčias vaikšto, paprašyk jo.

Smėlėtu vieškeliu Papilėn teko minti moterišką „Sport“, „Dürkopp“ išvažiavo papunėlis: šeštadienis – ūkės diena.

Nežinau, gal dulkino kavalieriaus įvaizdis nuvylė, gal dūšvelkis „Sport“ panėšėjo į trantklebetyrą – paukštytė visiems laikams purptelėjo nuo šakos.

Pusbrolis turėjo dviratuką

Kaip minėjau, pirmoji pažintis su dviračiu užsimezgė penktuose metuose. Situkui ketverių metų proga tėtis Albertas Rimša padovanojo dviratuką. Tikrą, kaip suaugusiųjų: raudonai dažytą, su vanagu ant vairo rėmo, garsiu skambalu ir nikeliuotais pedalais. Tik tiek, kad jis nesiekė iki alkūnės.

Pusbrolis švytėjo, sukdamas ratus kieme, viena akim pasitikrindamas, ar dar džiūstu iš nevilties ir pavydo.

Pagaliau jam manęs pagailo ir leido apžergti svajonių kumelaitę. Drąsiai čiupau agregato vairą. Iš sykio važiavau. Tiesą sako: vaikams viskas sekasi. Įveikus nurodytą atstumą – iki šuns būdos – Situkas ryžtingai čiupo už vairo. „Užteks!“ – nugriaudėjo neapeliacinis nuosprendis. Nieko nepadėjo ir mano autoriteto priminimas – visi metai viršaus.

Su pusbroliu nedrįsau ginčytis, užrūstinsiu – kitą kartą ir tiek negausiu. Jo tėvas tai ohoho! Vokietmečiu buvo labai atkutęs – tvarte žvaigždžiagalvis bėris, du ašvieniai ūkio darbams. Bėrį Tūzą kinkydavo į išmargintą brikelę, kurią parsivežė iš Šiaulių mugės. Nors dėdė nebuvo didis maldininkas, retkarčiais artimuosius nuveždavo iki bažnyčios. Briką statydavo prie mūrinės tvoros vartų, kur ryškėjo akmenyje iškaltos raidės: „Apmūravota kaštu parapijonių 1860 m.“ Tai būta dyvo ir pasigėrėjimo skubantiems pro šalį.

Rimšų kieme dažnai stovėdavo žvilgantis opelis, o reikšmingi hitlerininkai su dėde pakilnodavo stikliukėlius. Jam buvo patikėta nusavinta žydo garbarnė (odų apdirbimo įmonė) – nutuokė apie šį verslą. Dėdė Žemaitijon buvo atsikėlęs iš Kauno, kai Akmenėje buvo statoma vilnų karšykla. Jis pusėtinai kalbėjo vokiškai, turėjo mechaniko specialybę.

Į reichą ir atgal

Dėdės Alberto tolesnio likimo negali praleisti negirdomis.

Nešdami kudašių, hitlerininkai pamiršo su garbarnės direktoriumi pakeltų tostų gražbylystę, sultingų Rimšų stalo kumpių skonį – inžinierių išsivežė į faterlandą karo pramonės gamyklon. Kai Raudonoji armija įžengė į Rytprūsius, dėdė pabėgo iš pramonės zonos ir vargais negalais nusigavo pas rusus. Padėjo šioks toks kalbos mokėjimas, bėglio, prievarta išvežto darbams, statusas. Patikrinę dėdės pasakojimą, patikėjo trofėjinį motociklą, ginklą. Ką tik iškeptas raudonarmietis turėjo gabenti skubius pranešimus kautynių arenoje.

– Važiuoju bombų išmuštais keliukais, ant kelių – naganas, už nugaros kuprinėje – keliolika granatų, – pasakodavo dėdė. – Ne sykį teko atsišaudyti, apmėtyti iš krūmų pilančius friciukus. Dumdavau, kiek pajėgdavo trofėjinis motociklas, o užpakalyje sproginėdavo pėstininkų minos. Išsisukdavau, – šelmiškai sublizgėdavo akys. – Matyt, netoliese pleveno angelas sargas. Tik kelis sykius lopiausi karo ligoninėj.

Į Viekšnius grįžo 1947 m. pavasarį. Sulysęs, apžėlęs, su sprogstančiu per siūles daiktamaišiu. Ant krūtinės cinksėjo eilė medalių, švietė Raudonosios žvaigždės ir Tėvynės karo ordinai. Mažeikių apskrities valdžia tėškė pažymą: „Leitenant Rimša Albert Nikodemovič za otvagu i chrabrost’ nagraždion ordenami i medaliami SSSR.“ Toliau išvardyti 2 ordinai ir 5 medaliai. Kopiją nunešė Viekšnių apylinkės pirmininkui ir NKVD viršininkui Kacovskiui. Kacovskis – buvęs Kacas, pavardę pasitobulinęs „na ruskij lad“. Beje, šis žydas buvo tik leitenantas, bet visi jį turėjo vadinti majoru. Minima pažyma labai padėjo – stribai ir kiti aktyvistai nedrįso knaboti žmogaus.

Kaimynai pasakojo, kad, atvykus į miestelį tankų daliniui, įkaušę tankistai įsiveržė į NKVD būstinę (amžinas antagonizmas tarp fronto kariškių ir tarpstančių privilegijuotų enkavėdistų). Tankistai viską išvartė, sulaužė, vos nesudraskė paties Kacovskio. Žvelgiantys mirčiai į akis vyrai nieko nebijojo.

Karas purvinais nagais sumaitojo dėdės likimą. Grįžusysis vis labiau negalavo, skundėsi sužeistos nugaros sopuliais, jam dažnai pūtė pilvą. Viekšnių felčerė Putraitė tik kraipė galvą, o važiuoti į Kauną ar Vilnių nebuvo iš ko. Skausmui numalšinti dėdė griebėsi stikliuko, per daržus eidavo pas gyvanašlę Bakienę. Protijamas giminių, atšaudavo: „Ne jūsų reikalas“ ir, žiūrėdamas nieko nematančiu žvilgsniu, karčiai šypsodamasis, pridurdavo: „Nebeilgai, nebeilgai jus varginsiu. Pakentėkit!“

Kai būdavo geresnės nuotaikos, tampydavo trofėjinį akordeoną „Hohner“. Muzikuoti mokė ir sūnų Situką – per kelerius metus šiam jau ėjosi nesudėtingos melodijos, niekada nepabostantis „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“.

Mėgstamiausia dėdės daina:

• • Tu Lietuva, tu mana,
    Tu brangi tėvyne,
    Vokietija, jopšikmat,
    Sterva paskutinė.

Tą dainą traukdavo užsimerkęs, trūkčiojančiais akių vokais ir kiekvienas suprasdavome: oi, nesaldu buvo į pragaran garmantį Trečiąjį reichą išvežtam lietuviui.

Didžiausias šeimos ir kaimynų dyvas – daiktamaišyje parsigabentas radijo imtuvas „Philips“. Šis turėjo švarų garsą skleidžiančius du garsiakalbius, paslėptus dėžutėje už šilkinės sienelės. Sukinėjant rankenėles miestų stočių skalė šviesdavo žaliai auksine spalva. Tai ne rusų gavarilka, kurios juoda kepurė kėpsodavo vos ne kiekvienam name ir ardydavosi: „Široka strana moja rodnaja.“

Išėjo ištaręs vieną žodį

Man kremtant mokslus aštuntoje klasėje, dėdė visai pasiligojo. Buvo ankstyvas pavasaris, žalzgana metėsi į atbundančias obelis, o dėdė gulėjo aukštielninkas, išpūstu pilvu, mažai kalbantis, tik ranka rodantis sūnui ką nors pagrot akordeonu.

Ateidavau pasėdėti prie lovos, nes be miego pusbroliui ištįso nosis, o teta iš sielvarto susitraukė į kumštelį. Vis skarelės kampu braukė ašaras, vos galėdavau nuvesti prigulti.

Tą vakarą dėdę suėmė skausmai. Net vaistų nebeėmė, tik rodė, kad prineščiau prie lūpų stiklinę vandens su medum.

Prieš dvylika Situkui nuėjus prigult, likau vienas su ligoniu. Staiga stalinės lempos šviesoj sužibo pailgi it agurkų sėklos prakaito lašai. Paliečiau ranka – šaltutėliai.

– Dieve, juk tai mirties prakaitas, – balsu pakartojau kažkur girdėtus žodžius.

Ūmai ligonio akių vokai suvirpėjo ir skausmingai artikuliuodamas jis ištarė:

– Durnius.

Tai buvo paskutinis žodis. Nušluosčiau veidą lovūgalyje kabojusiu drėgnu rankšluosčiu ir nuėjau žadinti namiškių.

Tik su chalatu atbėgusi teta apsipylė ašarom ir bučiuodama vyrui rankas kartojo: „Albertėli, Albertėli, kodėl mus palikai.“

Išėjo Anapilin geraširdis linksmuolis, prieštaravimų draskomas mielas kaunietis, sunkiai pritapęs provincijoje. Dar nebuvo švęstas dėdės jubiliejus – gyvenk, gyvenk…

Esė paimta iš Šiaurės Atėnų svetainės.