Dviratis kaip svajonė

Pastaruoju metu visur važiavau dviračiu. Į darbą, iš darbo. Porą valandų kelio į miesto pakraštį pirkti laboratorinės kolbos, taip pat myniau dviračiu. Nekalbu jau apie vietinės reikšmės kelionėles, ar tai į kavinę, ar tai koncertą, ar tai draugą aplankyti. Labai malonus užsiėmimas, tas pedalų mynimas. Meditacija, padėka ir gyvybės bei laisvės šlovinimas vienu metu.

Ramybė taip pat. Dviratis suteikia ramybę, dviratis leidžia pabūti su savimi, taip pačiam su savimi, be niekieno kito, pabūti savimi… Tas kitas tampa fonu, tampa terpe, kurioje tu jautiesi savimi. Tai yrankis leidžiantis mėgautis tokia būsena. Ak, tik du ratai, grandinė, pedalai ir tuos dalykus jungiantis rėmas. Ir viskas.

Dar garsai, tas nuolatinis grandinės ir žvaigždučių „..rrrrrrrrrrrrrrrrrrr…“ Toks prislopintas, neįkyrus, net nepastebimas, kol gerai neįsiklausai. Nes visa kita, ta terpė, ji pilna visko. Ir tas viskas tave įtraukia. Savo vaizdais, kurie lekia lekia, mirguliuoja. Savo garsais kurių vieną pasigavęs paleidi jau už keleto ar keliasdešimties metrų. O paukšelis jau seniai nuskrido ir jo sparnų sukelti neištariami garsai vis dar tavyje, vis dar slopina tą grandinės „rrrrrrrrrr“. Arba vėjas, ypač čia, Čikagoje. Tai gal net pats stipriausias garsas, kuris gyvena tavyje, kuris tarsi tavo dviračio dalis. Iki gyvenimo čia ir iki važiavimo dviračiu čia, niekada net nebūčiau pagalvojęs, kad vėjas tai tiesiog garsas…

Pamiršti vėją gali tik tada, kai pamiršti dviratį. – Niekada?

Gerai, pasimiršta vėjas tau tik sustojus, nereikia nieko daugiau, tik stabtelti ir jis pasimirš. Tada neliks ir „rrrrrrrrrrr“, visi kiti garsai šauniai išrikiuoti ir sugrupuoti, tuoj ims veržtis pro tavo ausų vartelius.

Lekiantys ir mirguliuojantys vaizdai sustos. Spalvos įgaus aiškius kontūrus. Geltona taps geltona ir aiškiai atskiriama nuo, pavyzdžiui, žalios. O žalios tai tikrai daug. Ir daugėja su kiekviena diena, su kiekvienu farengeito ar celsijaus žingsneliu aukštyn. Pavymui žaliai, ir visos kitos spalvos ir atspalviai ima skverbtis ir griauti pilką, ir jau pabodusį žiemos spalvų monopolį. Gyvenimas vėl tampa kaleidoskopu. Pačių spalvingiausiu ir kontrastingiausiu kaleidoskopu koks tik yra įmanomas per kiaurus metus. Pavasarinis dviejų ratų kaleidoskopas, štai kas tai.

O jei ne su dviračiu? Argi vėjas tada kitaip rėkia? Gal tik šnabžda? Tikrai nelieka „rrrrrrrrrrrr“. Jį pakeičia batų kaukšėjimas grindiniu? Viskas ir panašu, kartu ir kitaip.

Bandžiau susiplanuoti nedidelę išvyką į nedidelę muzikos šventę gegužės gale. Ne per toliausiai – tik 800 km į Šiaurę, link Mineapolio. Nedaug ko reikia, reikia trijų laisvų dienų ir dviračio. Dienas, tai gausiu, pradžioje maniau, kad tai bus sunkiausia dalis. Bet pasirodo, kad jei nori kuo pigiau ir paprasčiau, tai didžiausios kliūtys (aišku šitą terminą naudoju sąlyginai, nes kliūtys net nėra kliūtys, kai pagalvoji) iškyla norint paprastai ir pigiai nusigabenti dviratį. Kad po to galėtum visą muzikinį festivalį apminti. Tada pasirodo arba, kad kelionės kaštai neproporcingai išauga. Ypač gaila, kai pradedi viska dėti ir pliusuoti, ir pamatai, kad dėl dviračio gabenimo, net tavo „žaliasis pėdsakas“  pasikeičia. Ne taip ir ekologiška bei minimalistiška vienok. Tai kaip gi be to dviračio?

Ogi paprastai. Reikia vykti kuo pigiau. Reikia daugiau vaikščioti pėsčiomis ir tai bus dar vienas nuotykis, nuotykyje. Man atrodo, kad tai bus žygelis net ~30 mylių. Plius galima tranzuoti. Bet reikia pabandyti ne tranzuoti. Reikia tiesiog nueiti. Bent jau į vieną pusę. Panašų atstumą jau teko vieną kartą sukarti pėsčiomis. Ne taip ir sudėtinga. Buvo labai gera kompanija. Buvo nendrių kilimai. Buvo skaniausia košė makalošė. Skaniausi gėrimai ir šilčiausias laužas šalčiausią žiemą.

Bus ir čia kažkas panašaus.

Bus taip gerai, kad net sunku apsakyti, kol dar nesi to patyręs 🙂 Būtinai parašysiu daugiau apie tai, gegužei artėjant į pabaigą. Greičiausiai twitter‘yje, kaip visada pastaruoju metu.

Sėkmės gyvenant svajonę!