Apie žmogų gaminųsį stebules, apie laisvą pasivažinėjimą dviračiais ir apie nelaimėlius iš Belgijos

Keletas pasidalinimų: reikia paminėti ir prisiminti Phil Wood. Paminėti ir prisiminti 10 03 26 Vilniaus Kritinę masę. Ką dar paminėti? Na, dar galima paminėti Kino pavasaryje rodytą belgų filmą „Nelaimėliai“ (“The Misfortunates”).

Visi trys dalykai yra daugiau ar mažiau susiję su dviračiais ir atsitikę daugiau mažiau pastaruoju metu.

Phil Wood

Kovo 14 dieną iš šio pasaulio pasitraukė žmogus, iš esmės pakeitęs stebulių gamybos koncepciją. Jis pirmasis neištvėrė ir pagamino sandarias, aplinkos poveikiui atsparias stebules. Legendinis Phil‘as Wood‘as pasaulį paliko būdamas 83 metų. Savo verslą (dar šeštajame dešimtmetyje) jis užtvirtino paprastu klausimu: kodėl niekas dar nesugalvojo pagaminti sandarių stebulių? San Chose (Kalifornijos valstija, JAV) mechanikas P. Wood‘as dirbtuvėje remontavo savo dviračio stebulę ir jo kantrybė baigėsi, kai stebulės guoliai garsiai tarškėdami pažiro ant grindų.

„Kodėl niekas dar nesugalvojo pagaminti sandarių stebulių?“ – paklausė jis šalia stovinčio draugo.

„O kodėl tu pats nepasigamini tokios stebulės?“ – atsakė pastarasis.

Netekęs kantrybės Phil‘as Wood‘as paliko dirbtuvę, tačiau netrukus grįžo su klausimu: „Kaip manai, kiek man reikėtų jų pagaminti?“

Nors Wood‘as ir neužpatentavo savo kūrinio, tačiau iki pat 9 dešimtmečio jis buvo praktiškai vienintelis sandarių stebulių tiekėjas rinkoje. Po to pasirodė keletos gamintojų iš Japonijos sukurtos sandarių stebulių versijos.

Taigi, Phil‘as Wood‘as yra vienas iš nedaugelio „atvirojo kodo“ mechanikų. Nors ir galėjo, tačiau jis primygtinai atsisakydavo patentuoti savo išradimą. Šiuo metu visi gamintojai gamina sandarias stebules.

Kiti Phil‘o Wood‘o sukurti įrenginiai ir išradimai, taip pat užima deramą vietą dviračių mechanikos istorijoje. Jis pirmasis pagamino taip pat uždarą myniklio veleną. Jis pirmasis gamino ir tiekė ovalios formos vamzdžius tandemų gamintojams. Jo sukonstruotos ir patentuotos stipinų karpymo ir sriegimo staklės dar dabar yra naudojamos vyraujančių stipinų ir ratų gamintojų.

1971 m. įkurta „Phil Wood & Co.“ gamina aukščiausio lygio, labai ilgaamžes stebules dviračiams. Dėl savo puikių tarnavimo sunkiomis sąlygomis charakteristikų, jos gana plačiai naudojamos aukštos klasės tandemų komplektacijoje. Kompanija taip pat gamina myniklio velenus, kurie taip pat yra aukščiausios klasės. O kur dar guoliai, stipinai, bei ypač aukštos kokybės, atspari vandeniui guolių tepimo košė ar tepimo alyvos.

Nors Wood‘as 1991 m. pasitraukė iš aktyvios gamybinės – prekybinės veiklos, tačiau jo sukurta koncepcija yra sėkmingai įgyvendinama jo įpėdinių. „Phil Wood & Co.“ nuosekliai didina savo veiklos apimtis, kurios yra matuojamos produkcijai gaminti sunaudojamo metalo kiekiu. Savo veiklos pradžioje jie sunaudodavo apie 250 kg. metalo per dvi savaites. Šiuo metu yra sunaudojama 1250 kg. per savaitę.

Stebules gaminusio žmogaus atminimas išliks ilgai, nes ir dabar yra nemažai prieš 30 metų jo gamintų stebulių, kurios jau pergyveno ne vieną ratą.

Kritinė masė

Po ilgos pertraukos teko sudalyvauti Kritinėje masėje. Kadangi buvo labai palankus oras ir berods, pirmoji Kritinė masė kai jau nebuvo sniego, tai susirinko gana įspūdingas skaičius dviratininkų. Vieniem atrodė, kad jų buvo apie 700 (tiesa, po to – kompromiso vardan – buvo nusileista ir iki 500 ar net 300 dalyvių), tačiau mano nepatyrusi akis „pamatavo“ apie 300 entuziastų. Net jei ir 500, tai gana nedaug kaip “arti milijono” miestui. Nieko, bus dar tų masių.

Savo ruožtu, norėjau pasidžiaugti, kad šį kartą nesimatė akivaizdžiai išreikštos agresijos eismo dalyvių tarpe. Teko važiuoti keliose Kritinėse masėse prieš 2-3 metus. Tuomet nuvildavo agresyviai nusiteikę dviratininkai, kurie ne tik, kad įžūliai važiuodavo priešinga eismo juosta, bet ir kitaip ieškodavo priekabių prie iškankintos ratuotos „mažumos“. Gal todėl aš truputį rezervuotai žiūriu į tokią „solidarumo“ akciją. Gaujoje net ir kilniausia idėja būna su(nu)žmoginama, t.y. atsiranda metančių pirštinę, kaip ir ją su entuziazmu keliančių.

Tačiau šį kart viskas vyko gana nuosaikiai. Gal, kad beveik visą laiką važiavome kolonos gale ir ne viską matėme. Kaip ten bebūtų, net ir kelios galimos agresijos apraiškos nesugadins šios idėjos kaip gana simboliško laisvės akto. Prasidėjusi San Franciske 1992 m., tai buvo savotiškas protestas prieš (ar laisvė nuo) diskriminacinį miesto planuotojų ir vairuotojų požiūrį į dviratininkus. Dėl savo neorganizuojamumo pobūdžio, reiškinys tapo sunkiai apibrėžiamu; vienintelis aiškiai išreikštas tikslas yra žmonių susirinkimas,siekiant kartu pasivažinėti grupėje po miestą, per daug nekvaršinant galvos dėl kelių eismo taisyklių laikymosi. Kritinė masė tapo išties laisvu renginiu.

Tačiau, bet kuriuo atveju, dviratininkai vis dar nėra normaliai integruoti į miesto transporto schemas. Ypač mūsuose. Todėl šalin bet kokią politiką ir prisidedu prie raginimų burtis kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį įprastoje vietoje. Tam, kad išlaisvintume save bent jau nuo agresyvių automobilių vairuotojų. Vairuotojai nuo agresyvių dviratininkų išsilaisvina visomis kitomis mėnesio dienomis.

Taip pat galite pažiūrėti ABC7 reportažą apie tai kaip su kritine mase bandoma kovoti jos pačios gimtinėje – San Franciske.

Nelaimėliai

Filmas , kurį pažiūrėjau šiemetiniame Vilniaus Kino pavasaryje. Be galo netikėtas filmas.

Išsilaisvinu nuo tolesnių komentarų ir skiriu jam 9 balus (iš 10). Dar labiau išlaisvėju ir pateikiu vieno komentatoriaus neverstą komentarą, kuris tiksliai apibūdina filmo emocinį foną :

…It’s not often a movie can take you from sweet and charming to sad and depressing then to laugh out loud hilarious and then shift to something quite disturbing. It’s even rarer when the movie can do that all that within the span of 3-4 minutes…Repeatedly. Welcome to The Misfortunates…

Galiausiai ir tu – pradėk savo kelionę visiškos laisvės link nuo filmo treilerio peržiūros.

Taika!