DVASIOS ATGAIVA
Po tokių įspūdžių tikrą atgaivą patyrėme užkilę į kalnų miestelį Madikeri. Esantis pusantro kilometro aukštyje, miestelis mėgiamas dėl savo ramybės, gyventojų malonaus būdo ir itin gražių apylinkių. Suradę kambarį viename jaukiausių ir ramiausių matytų viešbutėlių, mėgavomės sulėtintu kelionės ritmu, geromis knygomis, vėsesniu ir gaivesniu oru ir kūrėme tolimesnius kelionės planus. Madikeri taip pat sutikome ir 2009 –uosius. Abiems patiko Naujųjų metų sutikimo tiesiog… nešvęsti. Bet tai negaliojo indams, kurių tikrieji Naujieji metai būna spalį. Bet kodėl gi reiktų praleisti progą ir nešvęsti dar vienų Naujųjų metų? Tad kitą dieną sutikome daug įsisiautėjusių indų, kurie be paliovos spaudė savo dviračių ir keturračių garso signalus ir virsdami per langus rėkė „Happy New Year!” (liet. laimingų Naujųjų metų!).
Vienos gražiausių kelionės dienų prabėgo atokiame kaime, keliasdešimt kilometrų už Madikeri. Ten, vedžiojami puikaus gido Venu, įkopėme į vieną aukščiausių regiono viršukalnių, kur Venu mus vaišino karšta indiška arbata Chai. Kitą dieną leidomės į gilų džiunglių slėnį, kurio apačioje teka skaidri upė. Prie jos, kaip pasakojo Venu, ateina gydytis sužeisti žvėrys. Nenuostabu, nes mes ir patys galėjome jausti beveik mistišką gydančią upės ramybę.
Vaikščiodami po džiungles atidžiai klausėmės garsų ir sekėme mūsų gido nurodymus, mat kaip tik toje vietoje klaidžiojo sužeistas dramblys. Sužeisti drambliai būna pavojingi žmonėms, jie kartais ginasi mėtydami didokas šakas ar net medžių kamienus. Sužeistieji atsiskiria nuo savo bandos tol, kol pasveiks arba neišgiję nugaiš. Drambliai kasmet migruoja tais pačiais maršrutais ir taikiam dramblių ir žmonių sambūviui nebūtų kilusi grėsmė, jei ne žmonių troškimas pasipelnyti. Venu pasakojo, kad dėl dramblio ilčių drambliai yra šaudomi ir baigia išnykti. Šiuo metu apylinkėje likę tik penki patinai maždaug šimtui patelių. Nelaimingi drambliai kartais keršija. Kaimiečiai žino ne vieną atvejį, kai dramblys surasdavo savo skriaudiką ir puldavo tik jį vieną, kitų žmonių net nepaliesdamas. Tuomet labai stebėjaus tokiomis legendomis, tačiau, grįžusi namo, straipsnyje perskaičiau, kad mokslininkai yra ištyrę – drambliai išties pasižymi unikalia atmintimi.
Kokia ypatinga ir nuostabi yra gamta. Kiek daug reikia apie ją išmanyti. Stebėjome išmintingai besielgiantį Venu, jo patirtį, įgautą gyvenant su gamta ir džiaugėmės dėl Indijos ir mūsų planetos, kad kai kurie žmonės neiškeičia natūralaus gyvenimo į miesto viliones. Tuo tarpu Venu džiaugėsi mumis, sparčiausiais ir ištvermingiausiais šio sezono ėjikais Stengėmės kiek įmanydami, bet Venu, basas arba įsispyręs į paprasčiausias gumines šlepukes, buvo nepralenkiamas. Mūsų gidas noriai pasakojo, kad atsimena beveik visus savo turistus, kurių vedžiojo jau kelis šimtus. Jų būta beveik iš viso pasaulio. Patys nemėgiamiausi Venu klientai, pasirodo, yra… indai. Venu apgailestavo, kad jie šiukšlina gamtą ir patys atsisako nešti savo geriamąjį vandenį – tai už juos turi daryti gidas.
Venu ramus dėl gresiančių pavojų. Jis žino visas gyvačių rūšis ir nesunkiai rastų reikalingus augalus, jei būtų įgeltas. Vis dėlto, pasak Venu, gyvatės žmonių nekanda. Dažniausiai jos tai daro tik gindamosis, jei žmogus užmina ar užgriebia dirbdamas laukuose. Žinodama tai, jaučiausi daug saugiau brisdama per nepramintus takus. Tačiau nedidelė nuodinga gyvatė, kurią pabaidžiau palaimingai besikaitinančią per rankos atstumą, įsiminė man kaip dar vienai laimingai pasibaigęs indiškas nuotykis. Tokiu būdu taip pat sužinojome, kad gyvatės negirdi, geriausiai jas baido žingsnių keliama vibracija. Tad štai kodėl laukuose ir pakelėse matydavome tiek daug indų, stuksenančių lazda. Po truputį, lėtai atrandama tikroji Indijos realybė!
Likę labai patenkinti kūną ir dvasią gaivinančiu turu drąsiai rekomenduojame, jei teks lankytis Madikeri apylinkėse, užsukti į Nisarga agentūrą ir patirti buvimo gamtoje džiaugsmą lydint Venu (http://nisargatourism.com). Tiesa, šį pavasarį Venu ketina išsirinkti sau žmoną ir vesti, ir kaip dera atšvęsti vestuves su visu kaimu. Tačiau, tikimės, kad Venu turistus vedžios dar ne vienerius metus.
Sužavėti ūksmingos, nepažinios, tačiau dosnios džiunglių gamtos, nenoriai grįžome į civilizaciją. Toliau mūsų planuose buvo miestas Mysoris, gražiai išgirtas vadinamojoje turistų Biblijoje „Lonely Planet“. Visgi miestas mums didesnio įspūdžio nepadarė, tik sugundė nepaprastai dailiais, visoje šalyje garsėjančiais natūralaus šilko dirbiniais.
< 2 DALIS ...……………………………………………………………………….4 DALIS >
.
