DIEVAI IR GYVŪNAI
Mums ypač didelį įspūdį paliko šventykla, skirta vienam populiariausių indų dievui – žmogbeždžionei. Hanumano vardo dievas pasižymi itin tauriomis savybėmis. Tačiau, kaip paaiškėjo, jo atvaizdą indai vengia kabinti namuose, nes garsusis dievas buvo… nevedęs. Indams sėkmingos vedybos yra vienas svarbiausių gyvenimo tikslų, tad jų rūpestis dėl galimos Hanumano lemties yra suprantamas. Daili Hanumano šventykla baltuoja ant aukšto kalno, kurio papėdėje lepinasi lankytojų gausiai šeriamos beždžionės. Toje vietoje laikomos šventomis, jos draugiškai leidžiasi fotografuojamos. Džiaugiamės joms įtikę su žemės riešutais. Smagu stebėti jų žmogiškus įpročius, ilgiausias uodegas ir itin miklias juodas letenėles. Švelniakailės ilgaplaukės smaližės yra visiškai neagresyvios. Tačiau, žinome, kad dažna nemalonumų priežastis keliaujantiems po Indiją yra būtent šios gudruolės. Kartais jos gali būti netgi agresyvios. Akylai saugokite savo daiktus joms esant netoliese, nes miestų ar turistinių vietų beždžionės yra tiesiog profesionalios vagišės! Ypač daug bėdų gresia, jei jų akį traukiantis daiktas būtų jūsų piniginė..
Nors Indija knibžda visokių didelių ir mažų, skraidančių ir šliaužiančių, riaumojančių ir kranksinčių gyvūnų, nuostabu buvo įsitikinti, kad jie patys neieško žmogaus, norėdami sukelti jam skausmą. Atvirkščiai, gyvūnai kiek įmanydami stengiasi būti atokiau nuo žmogaus ir išmoningai nuo jo slepiasi. Todėl pamažu mūsų baimė būti užpultiems kokio įpykusio tigro slūgo su kiekviena ramiai palapinėje išmiegota naktimi. Iš pradžių, šiurpdami dėl keistų neatpažįstamų garsų, sklindančių, atrodo, visai arti palapinės, pamažu išmokome tiesiog jų nebegirdėti.
NEMALONUMAI
To paties negalėtume pasakyti apie žmones. Į juos, esančius visur ir dažnai dideliais kiekiais, nereaguoti sekėsi sunkiai. Juolab, kad jie mus visur, net ir atokiausiose vietelėse, surasdavo patys. Kaip turbūt pats nemaloniausias atvejis iš kelionės po Indiją įsiminė vienas nutikimas apsistojus nakčiai Karnatakos valstijoje, atrodo, visų apleistame žemės plote. Man jau ramiai migdantis palapinėje, o Tomui nakčiai tvirtinant tandemą bei krepšius, palapinę apsupo maždaug 6 dviračiais atvažiavę indai. Agresyviai nusiteikę, jie atidarinėjo krepšius, čiupinėjo dviratį ir sava kalba Tomą bandė įtikint, kad jis tuoj pat apleistų šią vietą, mat kitu atveju mums grėstų įvairūs pavojai… Aiškinimai, kad jau tamsu ir mes negalime vykti ieškoti viešbučio, nė kiek nepadėjo. Anglų kalba bene vienintelį kartą Indijoje tapo nereikalinga.
Jausdama situacijos rimtumą, palapinėje išsitraukiau dujų balionėlį ir atlenkusi ištikimojo šveicariško peiliuko geležtę, susikišau šiuos ginklus į kišenes. Tuomet giliai įkvėpusi, išlindau ir sakau: „Good evening. Any problems?“ (liet. labas vakaras. Yra problemų?). Laimei ir mūsų nustebimui, mano pasirodymas turėjo didelį poveikį: vyrai atsitraukė iš grėsmingų pozicijų ir visiškai pakeitė kalbos toną. Pasakę keletą draugiškesnių teiginių, plačiai šypsodamiesi mus nufotografavo ir dar kartą pabrėžę, kad čia nakvoti nesaugu, sėdo ant savo dviračių, ir mus, vis dar rimtai išsigandusius, paliko apmąstyt šį keistą nutikimą. Galbūt jie nesitikėjo, kad Tomas yra ne vienas, nors dviratis, aiškiai matosi, yra dvivietis. Galbūt jie atsisakė savo ketinimų, nes moters akivaizdoje, jų supratimu, piktų kėslų įgyvendinti nedera? O galbūt jie pamanė, kad aš kišenėje sukišusi rankas laikau pistoletą? Bet kuriuo atveju šis incidentas baigėsi kaip tikra sėkmės istorija. Ačiū Dievui!
Kad retkarčiais išties sunku suvokti indų mąstyseną, rodo ir kitas ne itin malonus nutikimas. Taip pat vienam iš laukų numatę pasistatyti palapinę, po ilgos dienos tikėjomės pasimėgauti vakaro ramybe. Tačiau, vos mums pradėjus nakvynės pasiruošimo darbus, prisistatė žmogus, kuris vargana anglų kalba, tačiau gana rūsčiu tonu, mus ragino susirinkti daiktus ir sekti paskui. Kiek pavyko suprasti, šis žmogus buvo savininkas, o gal ir tų laukų prižiūrėtojas. Jo susirūpinimą kėlė tai, kad apsistodami nakčiai, mes išguldysime javus, o tai yra visiškai nepriimtina.
Pasekę juo, mes atsidūrėme vargingos žemdirbių šeimos troboje. Kaip paaiškėjo, namų šeimininkė – mus atvedusio vyro sesuo. Deja, anglų kalba šiek tiek buvo galima susišnekėti tik su jaunu vaikinu, kuris negyveno troboje, bet buvo šeimininkės sūnėnas ar koks kitas artimas giminaitis. Nepaisant to, kad bendrauti sekėsi itin sunkiai, buvom pakviesti vakarienės. Susėdę ant nešvarios aslos, po kurią ropinėjo nago dydžio skruzdės, ragavome šviežiai išvirtus ryžius su kariu ir virta žuvimi. Aplinka jau savaime slopino apetitą, bet pats nemaloniausias dalykas buvo valgyti rankomis.. Įrankių jie tiesiog negalėjo pasiūlyti, bet už tai entuziastingai mokė mus taisyklingai suminkyti ryžius, kad šie geriau liptų tarp pirštų. Mums kompaniją palaikė tik vienas iš vaikų, o kiti šeimynykščiai atlaidžiai žiūrėjo į mūsų atkaklias pastangas valgyti indiškai… Stebėdama, kaip jaunas indas valgį profesionaliai volioja po lėkštę ir kelia į burną, labai gailėjau savęs ir beprotiškai ilgėjaus namų…
Tačiau po sunkios dienos, laukė dar vienas siurprizas. Grįžusi į mums paskirtą kambarį, neradau ant palangės paliktų savo saulės akinių. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai šokas būtų mažesnis. Bet tai, kad apvogė tie patys žmonės, pas kuriuos turėsime nakvoti, o ką tik kartu sėdėjome prie bendro „stalo“, privertė mane pasijausti beviltiškai ir piktai. Kiek aprimę, supratome, kad mūsų žygiai atgauti akinius būtų bevaisiai, tad naktį praleidome labiau kalėjimo celę primenančiame kambaryje. Kad šlykštaus pasisvečiavimo pojūtis būtų dar labiau įtvirtintas, pabudusi iš ryto šalia savo galvos radau delno dydžio varlę. Na, nieko tokio – mes išgyvenom!