INDIJOS VISUOMENĖ
Palietus kastų klausimą, teigčiau, kad kastos išlieka aktualesnės kaimuose, kur pagal susiklosčiusią tradiciją, žemdirbiai sau nuotaką išsirenka iš tos pačios kastos, o dažnai net ir iš to paties kaimo. Kaip mums pasakojo vienas kaimietis, taip yra paprasčiau, nes sutampa pažiūros ir socialiniai įpročiai. „Svarbu, kad mėgtų dirbti ir gražiai svečius priimtų“ – tokius kriterijus jis kelia savo būsimai nuotaikai. Tuo tarpu aukštesnės kastos atstovai savo sūnui nuotakos ieško gerokai kruopščiau: laikraščiai mirga skelbimais, giriančiais išsilavinusį, turtingą, simpatišką jaunikį iš aukštos kastos, kuriam ieškoma graži, gerų charakterio savybių ir manierų mergina, iš atitinkamos kastos ir geros reputacijos šeimos.
Tuo tarpu meilė tarp jaunų žmonių, ir ypač jei šie žmonės yra iš skirtingų kastų, yra reta priežastis susituokti. Taip dažniau nutinka didžiuosiuose miestuose, kur visuomenė yra šiek tiek liberalesnių pažiūrų. Tačiau net ir tokiu atveju indų kultūroje tėvų palaiminimas sužadėtiniams yra privalomas.
Sunkia savo kasdienybe išsiskiria žemiausios kastos – dalitų arba neliečiamųjų atstovai. Itin ryškūs blizgantys rūbai bei auskarai nosyse padeda atpažinti neliečiamųjų moteris. Jos kartu su vyrais dirba pačius sunkiausius, pvz. kelių tiesimo, darbus. Neretai labai įdegę raumeningi dalitai, kapojantys uolieną su primityviais įrankiais, man primindavo vergo likimo žmones. Dažnai neliečiamieji gyvena „savos gamybos“ palapinėse laukuose ar lūšnynuose prie didesnių miestų. Dalitas hindi kalboje tiesiogiai reiškia prispaustąjį. Šie žmonės nuo seno laikomi nešvariais dėl pačių negarbingiausių dirbamų darbų. Sakoma, kad jie turėdavo vengti pasirodyti aukštesnių kastų žmonėms. Žmonės – šešėliai tarsi atspindi nehumaniškąją, skaudžiąją Indijos gyvenimo pusę.
Kuo labiau vystosi šalis ir gerėja pragyvenimo lygis, tuo mažesnė tampa kastų svarba palyginus su socialiniu žmogaus statusu, kurį apibrėžia pajamos ir užimama pozicija visuomenėje. Šiaip jau Indijos visuomenė, palyginti su, pavyzdžiui, Lietuva, yra labai hierarchizuota. Žmonės yra puikiai įpratę susiorientuoti su kokio sluoksnio atstovu turi reikalą. Užtenka vieno žvilgsnio ir indas žino, kokiu tonu keiptis į kitą žmogų, ar gali sau leisti elgtis familiariai, o gal gali netgi pastumti, nes yra viršesnis. Panašiai ir keliuose – pirmenybė didesniems ir brangesniems. Visi kiti stumdosi kaip išeina lygiomis teisėmis.
Kitas ryškus Indijos visuomenės bruožas – vyrų dominavimas. Nuolat matydavome moteris, nešančias ant galvų didžiausius indus su vandeniu, dažnai ir didžiules plytas, dirbančias laukuose, kapojančias medieną, skalbiančias ir prižiūrinčias kelis mažylius iš karto. Tik dalis didžiųjų miesto moterų turi aukštąjį išsilavinimą ir dirba gerai apmokamą darbą. Šis jų statuso ir pajamų pasikeitimas greitai išryškėja jų pasitikėjime savimi, pavyzdžiui, renkantis ne tradicinį sarį, bet vakarietiškumo simbolį – džinsus, laisviau bendraujant su vyrais, vairuojant mašiną ar motorolerį. Vis dėlto dauguma moterų yra vyro nuosavybė. Viešojoje erdvėje yra priimtina moterį gerbti, tačiau, ar ta pagarba egzistuoja už molinių trobos sienų? Daug kas, net pakeliavus tris mėnesius po šalį, mums lieka paslaptimi.
RELIGINĖ TOLERANCIJA
Kuo negalėjome atsistebėti ir nesižavėti, tai ta kultūrų ir religijų įvairove, egzistuojančia santykinai taikiame sambūvyje. Indai išties yra tolerantiški lyginant su kitomis tautomis. Nuo seno Indijoje gyvena musulmonai (jų šiandien Indijoje yra tiek, kiek yra gyventojų Prancūzijoje ir Vokietijoje kartu sudėjus), sudarantys apie 15 proc. Indijos gyventojų. Taip pat gausu budistų, sionistų, krikščionių, sikų, parsių ir kitų religijų bendruomenių. Tad dažnai šalia induistų šventyklos, stovi musulmonų mečetė ir čia pat – krikščionių bažnyčia, o autobuse šalia juoda burka užsidengusios musulmonės, sėdi sariu pasipuošusi indė. Kiekvienas drąsiai jaučiasi viešai nešiodamas savo religijos simbolį ir niekas nesistebi būtent tokiu kitoniškumu. Religijos laisvė lyg ir savaime suprantama Indijoje.
Knygoje, kurią skaičiau kelionėje, rašo, kad induizmas nėra ekspansyvi religija, ji neturi kodifikuotų raštų ar nusistovėjusių dogmų. Jis kinta ir prisitaiko. Galų gale yra gana liberalus savo esme, mat induizmas nelaiko kitatikiais net ir tų, kurie Dievu apskritai netiki. Sutikite, gana unikalu. Galų gale indai turi ir senas filosofinių diskusijų tradicijas, kurias plėtojo ir kaip liberalias praktikas bandė pritaikyti valdantieji kunigaikščiai.
Bet Indija yra visokia. Jei teigi viena apie Indiją, būk tikras, kad teigiamo dalyko priešingybė šioje šalyje taip pat egzistuoja. Štai, kad ir sukrečiantis Mumbajaus terorizmas. Kai tai įvyko, mes jau buvome kitoje valstijoje. Vis dėlto šiurpuliukai nubėgo kūnu, susimasčius, kad vaikščiojome tomis pačiomis turistų pamėgtomis vietomis, kuriose vėliau sprogo bombos. Kodėl tai nutiko Indijoje? Tiems, kurie labiau domisi Indija, turbūt žinoma, kad konfliktai tarp musulmonų ir indų dažnokai išvirsta į riaušes ar sprogdinimus, tačiau žymiai mažesniu – lokaliu lygmeniu. Dažnai tai būna aktyvios žmones priešinančios politikos padarinys. Ypač daug neramumų pasienio su Pakistanu ir Bangladešu teritorijose, kurios jau kelis dešimtmečius yra ginčų tarp šalių objektas, kaip, pvz. Indijos skaudulys Kašmyras.
MŪSŲ KOVOS
Grįžkime prie mūsų, atkakliai besiiriančių Indijos keliais, nuotykių. Anot Tomo, kai prakaitas užpila akis, ir to grožio nelabai matosi. Šis posakis apibūdintų bene visą pirmąjį mūsų mynimo mėnesį. Pasirinkę ne greitkelį, o ramesnį kelią arčiau jūros savo pačių kojomis patyrėme kiekvieną reljefo nuolydį, bet kur kas skausmingiau – kiekvieną įkalnę, kurių, kaip tyčia, pasitaikė itin gausiai. Tad nenuostabu, kad spidometras prisukdavo tik 35 ar 40 kilometrų ir tai, švelniai tariant, neatitiko mūsų lūkesčių. Keista ir nemalonu buvo patirti, kad mynimas yra nesibaigianti fizinė kova, o ne tiesiog riedėjimas kojomis sukant pedalus.
Taigi, nuotaikai ryškiai svyruojant priklausomai nuo reljefo, aplinką taip pat vertinome labai subjektyviai. Tuomet, kai būdavome pilni jėgų, indų entuziazmas mus džiugino, maisto aštrumas ar vienodumas stebino, maloniai glostė akį spalvingi moterų sariai. Tačiau karščiui ir ne kartą keiksnotiems kalnams padarius savo, Indijos patrauklumas smarkiai sumenkdavo. Visgi, galime dabar pasidžiaugti, kad matėme baltųjų turistų nelankomą, pačią paprasčiausią, nepagražintą Indiją. Ir tikrai, belieka tik dar kartą pabrėžti, kad indų pozityvumas ir tarsi įgimtas džiaugsmas, yra visiška priešingybė jų nelengvai kasdienybei, kurią ne vienas vakarietis pavadintų sunkiai pakeliama.