< 1 DALIS ……………. ………….. ………… ………………………………….. 3 DALIS >
.
VISOS TEISĖS PRIKLAUSO t a n d e m i r l i
Tai yra ANTRA dalis iš keturių, pasakojanti apie tai, kaip pajudėjome iš Mumbajaus. Giedrė dalinasi savo įspūdžiais apie Indijos visuomenę ir atvykimą į GOA valstiją.
♦
PERŽIŪRĖTI KELIONĖS NUOTRAUKAS FOTO GALERIJOJE
♦
Nepaisant visko, pagaliau atvykome į miestelį Pen, kur visi lengviau atsikvėpėme. Belieka susirasti, kur nakvoti. Vaiduokliški moteliai ir viešbučiai siūlo savo paslaugas, bet baugu eiti bent į vieną iš jų. Visgi, įsikūrus kambaryje ir šiek tiek apsipratus, baisumas atslūgsta ir mes atsipalaiduojam. Bet neilgam! Tomo laukia ilgas darbas – sudėti dviratį, o aš tuo tarpu matuoju temperatūrą. Na, taip, ji šiek tiek pakilus ir teisingai atspindi blogėjančią savijautą. Diskutuojame, kaip reiktų išvengti peršalimo, kai nuolat prakaituoji, o ventiliatorius nuolat pučia. Išjungus ventiliatorių, rodos, kad atsidūrei orkaitėje. Vis dėlto, nusprendžiam jį išjungti ir leisti prakaitui laisvai varvėti mūsų kūnais.
Toliau seka pirma baisi naktis pirmam pasitaikiusiam motelyje prie gaudžiančio greitkelio, kandžiojant net visokiausių respiratorių neatbaidomiems uodams. Ryžtingam sprendimui paryčiais pribręsta Tomas – traukiam iš krepšio gigantišką dar Maskvoje įsigytą tinklelį ir maunam jį ant palapinės karkaso. Šis išradimas, nusižiūrėtas iš anglų poros, taip pat keliavusios po Indiją, internetinio dienoraščio, kelionėje mums dar ne kartą labai pasitarnaus. Gerbiamieji, net jei neketinate iškylaut su palapine tropinėje šalyje, bet norite naktį gerai išsimiegoti, būtinai ir jūs išraskite tokią ar panašią apsaugą, nes net geriausias viešbutis negali užtikrint, kad naktį jūsų baltų kūnų neės uodai.
Kitą rytą, man nusprendus, kad ilgesnis apsistojimas tokiame viešbutyje pasveikt nepadėtų, gerokai jaudindamiesi iš savo kambario išnešėme sumontuotą tandemą, nustebindami net daug ko mačiusius indus. Mums bedėliojant krepšius ir rišant juos prie priekabėlės, pamažu dviratį ima apsupti indai – iš pradžių keli, paskui dar keli, o po poros minučių – jų jau kelios dešimtys. Visi ramiai stovi ir stebi mūsų nervingą pasiruošimą kelionei. Jie kažką vis klausia lyg ir anglų kalba ar tiesiog pasako ką nors indiškai, į ką linksėdami sakome „yes, yes“. Tokiu būdu abiems pusėms atrodo, kad yra susišnekama ir nekyla nemalonių emocijų dėl tariamo nesusipratimo.
SANTYKIAI SU INDAIS
Štai taip išaiškėja dar vienas dalykas, apie kurį tik numanėme: dėmesys mums, baltiesiems, keliaujantiems ant toookio dviračio, bus labai labai didelis ir beveik nuolatinis, nes žmonių Indijoje yra visur. Ir ne po vieną. Yra net toks pasakymas, kuris mums keliaujant pasitvirtino visu šimtu procentų – Indijoje visada yra kieno paklausti kelio. Mums pasitaikė tik keli atvejai, kai, sudvejoję kuriuo keliu minti toliau, turėjome pripažinti, kad šįkart teks suktis patiems, nes nėra kieno paklausti. Ir visgi visais tokiais atvejais klydome – vos už kelių sekundžių iš kažkur pasirodydavo žmogus ir neprašytas kreipdavosi su klausimu – „you go where?“ Ir, laimingas galėdamas padėti, mosteldavo ranka – straight – tiesiai! Visada, kiek beklaustum – straight. Argi gyvenimas ne lengvas toje Indijoje?
Iš pradžių atkakliai stengėmės statyti palapinę, o ir viešbučių kai kur sunku būtų buvę rasti. Visgi palapinei ramų kampelį Indijoje aptikti sunku. Gyventojų tankis padaro savo. Todėl apsistoję nakčiai beveik kaskart sulaukdavome svečių – dažniausiai tiesiog smalsuolių, kurie užmatydavo kažkokį neregėtą keistumą savo aplinkoje. Dviratis, neabejotinai, juos domino labiausiai. Rekomenduojame: vykdami į Indiją, privatumo sąvoką pamirškite – ji ten neegzistuoja. Beveik kasdien vis iš naujo nusistebėdavome šia indų būdo ypatybe. Prisimenu, vieną eilinį rytą per savo viešbučio langą stebėjome suaugusius indus čiupinėjančius mūsų dviratį. Gerai susipažinę su indais, dviratį buvom prirakinę per porą metrų nuo lango, tikėdamiesi, kad bent apsidairys prieš jį apguldami. Kur tau! Tiesiog ir lipo, ir spaudė, ką galėjo, ir koja tikrino į nieką nekreipdami dėmesio. O mes per langą žiūrime. Et, nieko nesakėm, bet galvojom, kokia būtų indų reakcija, jei mes jų karves ar avis čiupinėtume, ant jų liptume ir išžiodę tikrintume dantis…
Bet net ir be dviračio, tikiu, sunkiai būtume atsigynę indų smalsumo ir noro užkalbinti. Juk kiekvienas indas – nuo mažiuko, vos išmokusio kalbėt, būtinai paklaus kelių klausimų: tavo vardo (o kartais ir tėvo vardo!), šalies, kur ir iš kur keliauji, ir ar tau patinka Indija. Mūsų dar klausdavo, kur padarytas dviratis, kiek jis kainuoja, kiek kilometrų numinam per dieną ir koks vidutinis greitis. Pabaigoje klausimų – atsakymų ritualo dažnas paprašydavo leidimo mus nufotografuoti ir, be abejo, pagyrę dviratį, palinkėdavo sėkmės. Indai yra labai pozityvūs žmonės!
Įdomu buvo kelionės eigoje patirti, kad visi baltieji turistai greitai iki skausmo susipažįsta su šia indiškos kultūros ypatybe. Todėl neretas, norėdamas pasiguosti ar šiaip pajuokauti, sutikęs kitą baltąjį turistą pirmiausia ironišku tonu užkalbina klausdamas: „What‘s your name?“ (liet. koks tavo vardas?). Kitas baltaodis turistas neišvengiamai susijuoks išgirdęs šį įkyrėjusį klausimą iš baltojo žmogaus lūpų – toks tokį užjaučia.
Taigi, apsiginklavę kantrybe, berdavom atsakymus į klausimus ir pagal galimybes bandydavome atsakyti į kiekvieną „helloooo“, atskriejantį iš praeivių ir kitų eismo dalyvių, bei atmoti ranka ar bent linktelti galva į jų emocingus pasveikinimus. Tikrai nepaprasti žmonės. Tačiau šis kultūrinių skirtumų niuansas svarbus ir išbandymų prasme. Kiek ilgai užteks kantrybės maloniai atitarti: „Labas, mano vardas Giedrė“? O koks nedėkingas mūsų šalelės pavadinimas anglų kalba šiaip jau greitai ir tiksliai garsus pagaunančiai indo klausai. „We are from Lithuania, yes, Lithuania, no, Lithuania, Lithuania“, reik juos taisyt vėl ir vėl, bandančius suprast, kokia šalis tai galėtų būti. Labai nedaug sutiktų indų žinojo Lietuvą. O ir nenuostabu – ji taip toli ir tokia mažytė.
Pamenu vieną atsitikimą, kai ypač savimi pasitikintis kanadietis, sutiktas vienoje švenčių, provokuojamai indams sakė: “Neklauskit mano vardo, tai neįdomus klausimas, tūkstančius kartų girdėtas, paklauskit ko nors įdomesnio!“. Taip jam nusiteikus, jį užkalbino jaunas indas. Žinoma, pirmiausia klausdamas vardo. Kanadietis užuot atsakęs, to indo klausia: „Kodėl tu nori sužinoti mano vardą?“. Vaikinukas, kiek sutriko, bet pagalvojo ir sako: “Todėl, kad aš nežinau tavo vardo“. Argi ne puikus paaiškinimas? Jei žmogus klausia, vadinasi, jis nori žinoti. O ką daryt, kai daugiau nežinai ko paklausti to blyškaus keistai atrodančio žmogaus, kuris nė trupučio nepanašus į indą. Dažnai nugirsdavom šnabždant „Foreigner, foreigner“ (liet. užsienietis). Spėju, kad indai turi vieną vardą, mums baltiesiems, – užsienietis arba svetimšalis.
Iš tikrųjų reikia pastebėti, kad be Gauravo bei dar vieno labiau pasaulietiško nei indiško mumbajiečio Ricksono, glaudžiau su indais pabendrauti neteko. Visaip mąstėm, kodėl. Gal visgi kalbos barjeras yra viena iš pagrindinių kliūčių? Juk sakoma, kad kalba – tai raktas, kuris atrakina visas duris. Gal tai tokia visuomenė, kurioje bendraujama tik per pažįstamus? Jei būtume susidraugavę bent su viena šeima, tai gal visa giminė taip pat taptų draugais? Bet to nepatyrėme. O gal esame pernelyg keisti ir egzotiški? Gal jų pasąmonėje baltaodis dar vis asocijuojasi su kolonizatoriumi? Įdomų faktą radau vienoje knygoje apie indų mentalitetą. Pasirodo, indai baltuosius laikydavo susitepusiais, t.y. gyvenančiais ne pagal hinduizmo normas, pvz. valgantys mėsą. Todėl net garsusis M.Gandis, išvykdamas į Londoną studijuoti teisės mokslų užsitraukė aukščiausios – brahmanų kastos nemalonę.