KULTŪRINIS ŠOKAS
Bet, grįžkime į kelionės pradžią! Kaip tik ji ilgam įsirėžė į atmintį. Tiksliau, ta pasimetimo, nesiorientavimo, nesusikalbėjimo, tikro klimatinio-kultūrinio šoko būsena. Atskridome į Mumbajų, buvusį Bombėjų, penktą pagal dydį pasaulyje megapolį, kuriame oficialiai gyvena 16 mln. žmonių. Sakoma, kad neoficialiai jų gyvena dar keliais milijonais daugiau.
Lietuviškam mentalitetui bruzdantis, verdantis, kunkuliuojantis, šurmuliuojantis ir pypsintis Mumbajus yra tikra egzotika. Tik išlipus iš lėktuvo pasitinka akinanti saulė ir kūnus užgula mūsų klimatui nebūdingas karštis. Kiek apsipratus akims, imi įžiūrėti rudus besišypsančius neaukšto ūgio žmones, kokių matei jau lėktuve. Oro uoste tuoj pat suprantame, kad į reikalų tvarkymą indai žiūri išties ne taip kaip Europoje. Pasus tikrina vienas darbuotojas, tačiau jam per petį žiūri dar penki, o kartais ir prisijungia pro šalį einantis šeštasis. Čia pat įsitikinam, kad geriau pamiršti mums įprastas mąstymo ir elgesio schemas ir verčiau ištemti ausis, išplėsti akis ir stebėti naują – indišką tvarką.
Laimei, mus vos tik išėjus iš išties kitaip atrodančio oro uosto, pasitinka per Hospitality club (nemokamai priimančių apsistoti pasaulinį žmonių tinklą) surastas geradaris – Gauravas. Kaip vėliau sužinojome, jis yra motociklininkas, keliautojas, dokumentinių filmų kūrėjas ir šiaip labai įdomus žmogus. O dabar mes jau patalpinti į mažutėlaitį Mumbajaus taksi, sukeliantį visiškai keistą pojūtį, lyg staiga būtume tapę kokio nors filmo apie Indiją veikėjais.
Mūsų dviratukas, kurį skraidinome išardytą ir supakuotą, buvo smagiai užmestas ant taksi stogo, lengvai permestas virve, o likę daiktai stebuklingu būdu tilpo į mažojo taksi neaprėpiamą bagažinę. Mūsų siaubui, vairuotojas, ramindamas mus sava kalba (jų vien oficialių Indijoje yra 22!) ir reta šypsena, ant posūkių iškišdavo ranką ir dviratį prilaikydavo ranka. Tuo tarpu mums beliko tik aikčiot įsikibus į rankenas ir vienas kitą, kai geltonai juodas taksi nardė nesibaigiančiame sraute matytų ir nematytų mašinų.
Net ir mažai nuovokiam keliautojui, gana greitai paaiškėja, kad vienintelė egzistuojanti kelių eismo taisyklė Indijoje – tai garsinis signalas visur ir visada! Na, dar dažnokai kyštelėjama ranka ar pirštas – juk veidrodėlių ar veikiančių posūkio signalų praktiškai nėra! Nepaprasta patirtis alsuojant tvankiu užterštu oru stebėti (o dar smagiau patiems išbandyti) gausybę zujančių mažyčių autorikšų – tik Azijos šalims būdingą transporto priemonę, evoliucionavusią iš rikšų, tempiamų žmonių.
Dairydamiesi po intensyvų ir triukšmingą Mumbajaus gatvių gyvenimą, ryškiai pajaučiame, kad mūsų laukia išties gausybė patirčių ir, neišvengiamai, išbandymų. Puikiai žinau, kad vėsumą mėgstu labiau nei karštį, o tylą labiau nei triukšmą, gamtą labiau nei miestus. Tačiau pamažu imu suprasti, kad tai aš turėsiu prisitaikyti prie viso to nenorimo kitoniškumo, o Indija tikriausiai nė nepastebės, kad po jos žemę praėjo ar mažais ratukais pravažiavo dar viena baltoji moteris, kuri atvyko į Indiją, turėdama savo lūkesčių. Galų gale, Indija turi tokių privalumų, kurių paneigti niekaip neišeitų: savitą kultūrą, daugybę gero oro, egzotiškos gamtos, pigias kainas, ir nuolat besišypsančius žmones, kurių daugelis, laimei, dar ir supranta bei šneka angliškai.
Štai taip mus pasitiko Indija. Per ateinančias kelias dienas Mumbajuje dar buvom pilni sutrikimo ir baimių. Tiesiog šiurpina niekada, net naktį, nenutylantis triukšmas, kurio nesulaiko net storiausios namo sienos. Nemaloniai nuteikia visur po kambarius šmirinėjančios mažytės skruzdėlytės, kurias po kiek laiko tiesiog imi ignoruoti. Ypač išsigandusią save pagavau patyrusi įdėmų beveik permatomo driežiuko žvilgsnį restorano tualete. O susidūrę su nematytu maistu, prieš ką nors dėdami į burną, gerai pauostydavom ir bandydami spėti, ar tai labai aštru ar tik aštru, ir galiausiai – ar tai sukels diarėją (liaudiškai sakant, viduriavimą) tokią dažną tarp baltųjų keliautojų, kaip slogą indams kur nors šiaurėje.
One Comment
milda
Jėga! tikrai trūko nuotraukų ir video 🙂