• Dviratis kaip populiarioji kultūra. Pagal Bike Snob NYC

    Kaip jau minėjau praeitą kartą, tai šis įrašas prisilies prie Snobo iš Niujorko knygutės. Pateikiu tik vieną mažytę ištrauką. Visa knyga parašyta panašiu stiliumi. Palyginus su jo blogu, tai knygoje Snobo sarkazmas yra adaptuotas (suprask – sušvelnintas) , kad įtiktų kuo didesnei masei žmonių. Bet kuriuo atveju, tai vienas įdomiausių ir linksmiausių (tuo pačių ir labai aktualus) tekstų, susijusių su dviračiais, kuriuos teko skaityti. Na, gal neskaitant dviračių ir jų dalių instrukcijų/vadovų, kurie neretai būna dar aktualesni ir gan linksmi skaityti. Tuom kart smagaus skaitymo ir iki kitų susivažiavimų! Iš tiesų, dviratis yra geriausias hipsterio draugas. Vienas iš būdų, padedančių geriau suprasti jų tarpusavio santykį, į tai pažvelgti per žmogaus…

  • Senelis ėjo pėsčias, nes jau kurį laiką neturi dviračio, todėl STAIGMENA užtruko

    Uh.. Net tiksliai neatsimenu kada paskutinį kartą čia rašiau. Reiktų pasižiūrėti kada buvo paskutinis įrašas darytas. Kažkoks filmukas apie Meistrą ir jo triukus. Tiesa sakant man labiau patiko jo pirmas išstojimas tandemirly. Ypač ta vieta kur Meistras tvoros kraštu važiuoja. O pas mane kas naujo? Kas naujo tandemirly? Ogi kaip ir nedaug kas. Pats naujausias įvykis, žinoma – Nauji Metai. Netruko jie ateiti, netruks ir praeiti, spėju. Visa kita po senovei. Ir toliau domaujuosi dviračiais ir viskuo kitu, kas tik į tą pusę. Tiesa ir toliau esu pasmerkęs save neturėti dviračio. Tikriausiai tai ilgiausias periodas po Tikrosios Reinkarnacijos į Sąmoningą Dviratininką ir Jų Mylėtoją. Jau ketvirtas mėnuo tiksi. Tačiau, neilgiau…

  • Ian Steel – britų plento dviračių lenktynių legendos – įspūdžiai apie priėmimą Varšuvoje

        Kai mes nusileidome, pastebėjome, kad kitos komandos buvo apsirengusios nepriekaištingai. Jie visi dėvėjo puošnius kostiumus su valstybinėmis vėliavomis, išsiuvinėtomis ant kišenių. Mes, savo ruožtu, buvome tarsi palaida bala – eilės gale stoviniuojantys “Čarliai”! Vis tiek, išlipus iš lėktuvo, visi buvome sutikti didžiulėmis falangomis, sudarytomis iš žmonių, buvo įteiktos gėlės, su mumis elgėsi kaip su karaliais. Tada buvo ta ginkluota palyda per visą Varšavą. Nieko panašaus nebuvau savo gyvenime mates – miestas buvo visiškai sulygintas su žeme. Jie nugabeno mus į viešbutį, į didžiulį priėmimą ir mes jautėmės truputį ne savo kailyje. Nepaisant visko, mes atsistojome į eilę, truputį suglumę dėl savo aprangos, pasisveikinti su maršalu Rokosovskiu, sovietų armijos…

  • 2 arba šiltas lietuviškas ruduo Vilniuje

    Mano Žmogau, Mes gyvensim amžinai. Šiandiena norėjau parašyti ką nors pozityvesnio. Ką nors tokio paguodžiančio… Bet netrykšta tai iš manes. Šypsausi sau. Verkiau vėl stipriai. Be garso. Paėmiau ir atidėjau Ortlieb’us Tau. Tada ir pradėjau verkti. Ir dabar ašaros kaupiasi. Nes labai Tave myliu ir turiu išmokti Tave paleisti. Mokausi. Va, atidėjau tašes, atnešiu kuprinę. Išsinešiu lempą, išnešiu dėžę. Būsiu apdovanotas penkiomis minutėmis Tavo draugijos… Būsiu sutrikęs. Neverksiu, stengsiuosi šypsotis – palaikyti Tave. Ortliebai ir kitos dviratinės smulkmenos kurias Tau palieku, tai mano pati autentiškiausia duoklė Tau. Aš nedaug ką turiu, kas būtų taip tikrai mano dalimi, už ką aš galėčiau garantuoti, kad tai Tau pravers. O tos tašelės, lempos…

  • Labai linksmai ir paprastai apie dviračio dizainą – “Bicycle Design”, Mike Burrows

    Praeitą savaitę – tiesiog per savaitę (o tai yra tikrai neilgas laiko tarpas ~ 200 psl. storio knygos perskaitymui, ypač jei tuo pat metu pasitaiko keturių dienų žygelis dviračiu po vaizdingąją Dzūkiją) – perskaičiau vieną knygelę apie dviračio dizainą. Knyga taip ir vadinasi – „Dviračio dizainas“ („Bicycle design“ – angl.). Kaip rašoma knygos anotacijoje, ji skirta tiems kas mėgsta su dviračiais susijusias technologijas. Taip pat tiems kurie norėtų greičiau važiuoti. Aš dar pridurčiau, kad tai knyga tiems kas nori trumpai, aiškiai (apie esmę) ir smagiai parašytos knygos.

  • Dviratis – kasdienis palydovas. Rimantas Žilevičius

    Šiaurės Atėnų redakcijai maloniai sutikus, minėtos p. Žilevičiaus reminiscencijos: Pokariu mūsų šeimoje dviratis buvo didelė vertybė. Jų rikiavosi net trys – moteriškas „Sport“, vyriškas „Dürkopp“ ir neaiškios kilmės trečiasis – nulupinėtais blizgučiais ir prašapusiu firmos ženklu. Pastarąjį pasikeisdami drengė vyresnieji broliai. Nudaigoję priekinio rato ašį, užmetė malkinėje. Dingus ratui, bejėgį rėmą teko atiduoti kalviui Bogužui – vis metalas ir dar užsieninis. Tėvai pasakojo, kad dviračio Smetonos laikais nepigaus būta – siekė mokytojo mėnesinę algą. Užtat jam ir reikiamą pagarbą rodė – papunėlis periodiškai valydavo ir tepdavo visas ašeles, o kai ūgtelėjau, patikėdavo man nušveisti rėmą, išblizginti ratlankius, iškrapštyti tarp grandinių, pedalų priskretusį purvą. Mamunėlės „Sport“ dar ir padabintas buvo: ant…

  • Skaitiniai apie dviračius, praūžus Kaziuko mugei

    Po kermošiaus uzhsukau į svečius. Pas žmonius. Ten į rankas pakliuvo Šiaurės Atėnai. Praėjusio šeštadienio (10.03.06) numeris. Numeris geras – pirkite ir skaitykite. Iki ateinančio šeštadienio dar bus populiariuosiuose kioskuose.

  • Analoginis raštas. RTR ir pasakojimas apie tandemo pritaikymą

    Prieš mėnesį man į rankas pakliuvo Recumbent&Tandem Rider Magazine (RTR) žurnalas. Tai žurnalas apie tandemus ir dviračius minamus gulomis. Nei viena iš šių dviračių kategorijų nėra pati populiariausia velo entuziastų tarpe.  (Kita vertus, kas jis, tas velo entuziastas?) Tačiau galima tiksliai konstatuoti, kad dar sunkiau yra aptikti šiems entuziastams skirtos literatūros. Ypač, jei kalbame apie tandemus arba kitokius netradicinius dviračius ir turime omenyje tradicinį – spausdintų leidinių formatą.