Apie ExoGrid, Čikagą ir tandemirli. Plius vNextStop filmukas


Metas pakalbėti apie tandemus.

Trisdešimt septintas Recumbent and Tandem Rider Magazine (RTR) numeris, kaip tik ir kalba apie juos. Ir ne tik apie juos. Kaip jau minėjau, tai žurnalas rašantis apie tandemus ir dviračius minamus gulomis.

Šiame numeryje gana plačiai nužvelgiama ExoGrid technologija. Tai pakankamai naujas dalykas, pirmą kartą pristatytas dar 2002 metais, amerikiečio Howard Lindsey. ExoGrid atsiradimą paskatino vienas klausimas, nedavęs p. Lindsey ramybės: kaip padaryti titaninius vamzdžius  (naudojamus dviračių konstravimui) dar geresniais, juos palengvinant ir sutvirtinant?

Nors dviračių industrijoje, tendencija buvo pastebima karbono naudai, tačiau H. Lindsey siekė iš esmės pakeisti pagrindinius dviračio rėmo gamybos principus. Naudodamas šias naujas konstrukcines medžiagas, jis siekė sukonstruoti tokį pat ilgaamžį rėmą, kaip klasikiniai šeštojo dešimtmečio dviračiai iš plieno. Vien tik karbonas tam nelabai tiko, nes jis nebuvo toks tvirtas kaip titanas ar atitinkami plieno lydiniai, ypač ties sujungimais.  Kita vertus, monokoko konstravimo būdas leidžia pastarąjį trūkumą minimizuoti..

Titano ir karbono savybių sujungimas leidžia išgauti lengvesnius, tvirtesnius ir kartu patogesnį/minkštesnį važiavimą lemiančius vamzdžius.

Padaryti titaninius vamzdžius lengvesniais nebuvo labai sunku. Lindsey pasinaudojo savo kaip profesionalaus kalnų dviratininko patirtimi. Ruošdamasis toms varžyboms ir siekdamas palengvinti bendrą komponentų svorį, jis neretai, juose tiesiog išgreždavo skyles.

Aišku, vamzdžiai su daugybe skylių (taip Lindsey atsikratydavo iki 35 % medžiagos) negalėjo būti reikalingo stirpumo. Amerikietis pasinaudojo kita savo patirtimi – darbo su karbono medžiaga. Karbonas yra beveik dvigubai kietesnis už titaną, tačiau su panašiomis svorio savybėmis. Jis tiesiog paėmė ir įstatė, o gal tiksliau įlydė karboną į jau išpjaustytą titaninį vamzdį.

Inžinierius buvo labai patenkintas pasiektu rezultatu. Rėmas buvo lengvesnis ir tuo pačiu tvirtesnis. Tačiau didžiausia ir labiausiai džiuginanti staigmena laukė išbandžius tokį rėmą praktikoje. „Važiavimas tokiu dviračiu buvo super švelnus“ – sakė Lindsey. Tai buvo netikėtas rezultatas išgautas sujungus dvi medžiagas į vieną. Tai vadinama „maišymo taisykle“, kai nepanašios medžiagos pasižįmi „eliminavimo efektu“, slopinančiu vibraciją.

Techniškai kalbant tai vadinama „priverstiniu sluoksnių slopinimu“ (angl. constrained layer damping), kai įprasta tempimo energija yra paverčiama karščiu, vietoj įprasto – vibravimo scenarijaus. Taip dviračio valdymas yra beveik neįtakojamas sekinančios vibracijos.

Žinoma, kaip ir viskas kas nauja, ir „iš tiesų veikia“, ExoGrid yra nepigus malonumas. Iš šių medžiagų pagamintos slidžių lazdos kainuoja apie 1800 litų, golfo lazda gali kainuoti ir 4000 litų. Norint, kad tandemas būtų pagamintas naudojant ExoGrid vamzdžius, papildomai reikia atseikėti pusšešto tūkstančio litų, bent jau gaminantis Santana tandemą.

Ydomu kaip praktikoje pasiteisina ši technologinė naujovė? RTR Magazine testuotojai beveik vienbalsiai sutaria, kad tandemai su ExoGrid vamzdžiais yra komfortiškesni važiuoti. Ypatingai tai pasireiškia važiuojant ilgesnes distancijas ir didesniu greičiu. Pagrindinis šių vamzdžių suteikiamas privalumas yra žemesnis rėmo vibracijos lygis, tai padeda tausoti jėgas ir kelionė tampa dar malonesnė. Todėl ši technologija (o ir didesni tandemo įsigyjimo kaštai) pasiteisna visų pirma tiems, kurie daug ir dažnai važinėja. Tai gali būti sportininkai, keliautojai ar tiesiog prisiekę tandemų entuziastai.

Žurnale aprašyti įspūdžiai apie du ExoGrid tandemus. Vienas Santanos ExoGrid Team Scandium ir DaVinci ExoGrid prototipas. Santanos tandemas turėjo du du ExoGrid vamzdžius (apatinį ir priekinį, einantį nuo vairo kolonėlės iki apatinio vamzdžio pradžios), o DaVinci prototipo visi vamzdžiai (išskyrus apatinį) turėjo karbono elementus.

Testuotojai paėmė po įprastą Santanos ir DaVinci tandem ir sulygino juos su super-tandemais. Buvo stengiamasi, kad kuo mažiau komponentų (tokių kaip padangos ar amortizuojantis balnelio stovelis) įtakotų bendrą važinėjimosi įspūdį. Panašu, kad patirti pojūčiai galutinai panaikino išankstinį kai kurių testuotojų įtarumą dėl “nereikalingos prabangos” faktoriaus ir naujoji technologija įgavo “rekomenduotina” statusą.

Kitas RTR Magazine straipsnis skirtas tandemams, tai pasakojimas apie tėvo ir sūnaus kelionę tandemu iš Portlando (Oregono valstija) iki Yellowstone Park (Pirmasis nacionalinis parkas pasaulyje, didžioji jo dalis randasi Viomingo valstijoje).

 

Pasakojimas nuotaikingas, pilnas įspūdžių apie tokioms kelionėms būdingus pakilimo ir nuopuolių momentus, apie tai kaip išankstiniai paskaičiavimai, kelionės metu, visiškai nepasitvirtino ir vietoj to, kad keliautojai pasimėgautu, 200 mylių turėjusiu į nugarą pūsti palankiu vėju, patyrė, 30 m/h  priešpriešinį vėją. Uhhh. Tai man primena mano vieną kelionę iš Vilniaus į Šarkius, kai iš anksto susiplanavęs (kelionės datą, ne vėją), buvau priverstas beveik 200 km „arti“ prieš vėją. Pamenu, kaip morališkai prarasdavau, net tą paskutinį entuziazmo ir motyvacijos likutį (tiesa sakant po pirmų 50 km tų likučių jau nė kvapo nebuvo), kai net nuokalnėmis reikėdavo minti, kad vėjas nesustabdytų „progreso“.

Bet kuriuo atveju, amerikiečių kelionė baigėsi pozityviu akordu (įdomu,kiek sunkių kelionių dviračiais baigiasi pozityviu akordu? Gal 90 procentų? Jei Dievas (vėjas?) duoda, cha) – įspudingu „Geltonuoju“ parku, sustiprėjusiu tėvo ir sūnaus ryšiu, sustiprėjusiais kojų raumenimis….

Ir dar, man patiko viena straipsnio mintis, kad vienas iš reikšmingesnių apsiskaičiavimų buvo susijęs su skirtingu dviratininkų pasiruošimu. Esmė, kad patyrę dviratinkai yra įpratę prie tik jiems vieniems suprantamos „kankinimosi“ būsenos, kai norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, neretai reikia minti „per negaliu“ ir į kalną, ir prieš vėja, ir per karštį, o tandemų atveju, ir su partneriu kurio egzistavimas duotu momentu ypač erzina. Mažiau patyrusiems dviratininkams, tokia filosofija retai yra pateisinama.

Hey, tikrai smagus RTRM numeris. Neseniai gavau iš jų pranešimą,kad mano prenumeratos laikas baigėsi. Būtinai vėl reiks ją pratęsti.

Tuo tarpu, aš vėl galiu, tepaluotais pirštais, virš galvos aukštai iškėlęs pompą, išdidžiai jaustis pilnaverčiu dviratininku. Nes ne per seniausiai, įsigijau padėvėtą RALEIGH Grand-Prix dviratį.

Visai kaip mano, tik maniškis Didysisi-Turas labiau aptrintas.

Patikėsite – taip smagu dabar man! Nesvarbu, kad pačią pirmąją kelionę į darbą palydėjo,pradurta padanga, nesvarbu, kad rytojaus rytą teko ant ledo slystelti,taip sulankstant švaistiklį ir pedalą. Nesvarbu, kad dviratis ~ 1977 metų gamybos ir, kad ne viskas veikia idealiai. Svarbu, kad net ir panašiems dalykams nutinkant, dabar aš šypsausiu daug plačiau ir dėka jo toliau patiriu svetingąją Čikagą.

Čikaga svetinga ne tik savo gausia dviratininkų bendruomene, svetingais ir dviratininkus mylinčiais barais, ne tik savo super-plokščiomis gatvėmis, bet ir gausiai nužymėtomis dviratininkų juostomis. Tos juostos gana erdvios (kaip ir daugelis Amerikai būdingų dalykų).

Kaip bendra vairuotojų kultūra? O kaip dviratininkų? Na, ir vienu ir kitu atveju visko pasitaiko. Neretai tenka matyti, kaip vairuotojai daro manevrą nenaudodami posūkio signalo. Ne vieną sykį mačiau, kaip dviratininkai su savo fiksuotos pavaros dviračiais  skrodžia sankryžas, degant raudonam šviesaforo signalui. Net nežinau kurie iš jų vertesni kažko pamokančio.  Žodžiu, Čikagoje irgi gyvena ir važinėjasi žmonės… ir taksistai. Čia jokiais būdais, dviratininkui nėra blogiau, nei tam kuris mina Indijoje, Maskvoje, Tbilisyje ar Vilniuje. Dabar rašau ir galvoju ar tik ne per liberaliai jau į viską žiūriu, cha.  Gal ne. Tikiuosi, kad ne.

Dar galiu pakalbėti apie savo rašinių periodiškumą. Na, jis tikrai ne koks. Panašu,kad reikalai nelabai pasitaisys artimiausiu metu ir būsiu vis daugiau užimtas visokiais žemiškais, ir nebūtinai su dviračiais susijusiais reikalais. Po truputi tenka keisti savo pasirodymų specifiką.  Kasdieniai pastebėjimai ir dalinimaisi dabar dažniausiai vyks naudojant Twitter. Ten pagrinde rašysiu anglų kalba (dėl pačių įvairiausių priežasčių), tačiau tikiuosi, kad net ir tiems kam su šia svetimkalbe nėra sklandu, sugebės suprasti mano žinutes.

O tandemirli liks kaip vieta, kur pasistengsiu sutalpinti kuo daugiau informacijos  susijusios su tandemais ar kita aktualia, vertinga dviratine info. Yra daug ir įvairiausių planų. Tikiuosi,kad gyvenimo neprireiks jiems įgyvendinti. Kita vertus, tebūnie ir gyvenimas ar du jei tik svajonės išsipildys, laiko turiu pakankamai (man atrodo,kad aš dar kokius keturis gyvenimus turiu rezerve).

Kas dar, dar vNextStop patalpino video iš savo pasaulinio grand-tour. Tikiuosi, kad tai paskatins ir jus daugiau važinėtis dviračiais. O gal net ir keliauti kur nors toliau? Negi nerandate laiko? Niekis, prieš akis dar keturi gyvenimai, nenusiminkit!

O tuom kart aš leidžiuosi žemyn, nupurtau sniegus-ledus nuo savo Grand-Prix ir leidžiuosi į va šito filmo peržiūrą:

Sekite tandemirliuotykius Twitter‘y, riedėkite saugiai ir be paliovos šypsokytės vieni kitiems. Taip kaip Amerikoj!

Chapeaux!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: