Dviratis kaip populiarioji kultūra. Pagal Bike Snob NYC


Kaip jau minėjau praeitą kartą, tai šis įrašas prisilies prie Snobo iš Niujorko knygutės. Pateikiu tik vieną mažytę ištrauką. Visa knyga parašyta panašiu stiliumi. Palyginus su jo blogu, tai knygoje Snobo sarkazmas yra adaptuotas (suprask – sušvelnintas) , kad įtiktų kuo didesnei masei žmonių. Bet kuriuo atveju, tai vienas įdomiausių ir linksmiausių (tuo pačių ir labai aktualus) tekstų, susijusių su dviračiais, kuriuos teko skaityti. Na, gal neskaitant dviračių ir jų dalių instrukcijų/vadovų, kurie neretai būna dar aktualesni ir gan linksmi skaityti.

Tuom kart smagaus skaitymo ir iki kitų susivažiavimų!

Iš tiesų, dviratis yra geriausias hipsterio draugas. Vienas iš būdų, padedančių geriau suprasti jų tarpusavio santykį, į tai pažvelgti per žmogaus santykio su šunimi prizmę.

KILMĖ YRA SVARBU

Kai kuriems žmonėms nepakanka turėti tiesiog šunį. Jų šuo privalo turėti istoriją. Tai gali būti ir tiesiog kokia nors egzotiška veislė arba, kad jis buvo nupirktas iš garsaus veislininko. Arba, jei tai nėra kokio nors dizainerio šuo ir buvo paimtas iš prieglaudos, tai bent jau jis turi būti “kietas”, “užsigrūdinęs” arba “miestietiškas” (angl. urban) šuo, toks kaip pitbulis. Panašūs kriterijai galioja ir dviračiams. Džentrifikuotuojai yra apsėsti dėl savo dviračio kilmės. Dviratis gali būti su senoviniu plento dviračio rėmu iš Italijos arba originaliu “keiringo” rėmu, pagamintu Japonijoje, o gale net devinto dešimtmečio BMX’as. Kitais atvejais, tai dviratis atitinkantis pitbulio analogiją – madingai “nudrengtas” dviratis, kuris atrodo “kietai”, kartu ir paprastai, tačiau iš tiesų, turi 100 dolerių vertės vairo kolonėlę arba 400 dolerių kainuojančias stebules.

DVIRAČIŲ PANAUDOJIMAS DAŽNIAUSIAI BŪNA NUTOLĘS NUO TIKROSIOS JŲ PASKIRTIES

Nors gana dažnai galima pamatyti brangius grynaveislius šunis mieste, tačiau retai pamatysi tuos pačius šunelius užsiimančiais veiklomis dėl kurių, visų pirma, jie ir buvo išveisti.Tikriausiai prireikė šimtų metų specialios veisimo inžinerijos, kol tam tikrai šunų veislei tapo natūralu traukti negyvus paukščius iš vandens, tačiau savo dabartiniame gyvenime, jie neturi galimybių atnešti ką nors daugiau nei frizbį, miesto parkuose. Taip pat ir pagal užsakymą pagamintas, rankų darbo, treko dviračio rėmas, kuriuo važinėjama mieste, vargu ar kada nors išvys velodromą, kuriam ir buvo kurtas.

JIE TAIP PAT NAUDOJAMI ŽMONIŲ TARPUSAVIO PASIMATYMUOSE

Tipiškas miesto šunelis dažniausiai yra sterilizuotas ir neturi didesnio susidomėjimo dauginimosi procesais. Tačiau to negalima pasakyti apie jo šeimininką, kuris panaudos savo šunį, kaip neatskiriamą “kabinimo” proceso dalyvį. (Žmonės yra vieninteliai gyvūnai, kurie naudoja kitą gyvūnų rūšį, siekdami palengvinti savo poravimasi. Ar jūs kada nors matėte beždžionę, kuri kitos beždžionės “kabinimui” naudotų voverę?) Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės vaikštinėja aplink su savo šunimis yra ta, kad jie turėtų pasiteisinimą užkalbinti kitus, kurie taip pat vedžiotoja savo šunis. Arba tokiu būdu jie traukia aplinkinių dėmesį, dėka įspūdingos savo šuns veislės, kuri buvo specialiai išveista tam, kad šuo galėtų ištraukti aikštingus keliauninkus iš apledėjusių kalnų tarpeklių, tačiau šiame gyvenime jis buvo pasmerktas lakstyti po 60 m² butą ir 40 kvadratų šunų – vedžiojimo – aptvarą. Jie netgi kūria filmus apie tai. Kaip, kad Turi Mylėti Šunis (angl. Must Love Dogs), kurį, bijau prisipažinti, esu matęs. Savo pasiteisinimui galiu pasakyti, kad tuo metu skridau lėktuvu ir daugiau nebebuvo kas veikti. Ka gi, dviračiai taip pat tapo riedančiais pretekstais, žmonių tarpusavio sąveikai. Jums tereikia pasižvalgyti po internetinius pažinčių portalus, tokius kaip Praleisti Ryšiai (angl. Missed Connections), esantys Craigslist’e:

padėk man susirasti naują dviratį? – m4w (sutrumpinimas iš anglų kalbos – vyras [ieško] moters) – 24 (w. burg, les, wherevs.)
Atsakyti: [ištrinta]
Data: 2009-01-06, 9:42 PM EST

taigi taigi, vakar man pavogė dviratį, praėjusį mėnesį mane paliko mergina ir viskas taip šūdinai nuobodu. greituolis buvo 74-tų metų oranžinės spalvos peugeot fix’as – nors ir sudaužyta širdimi – tačiau šį savaitgalį ruošiuosi vykti ieškoti Naujos Geresnės Savo Pusės… nori prisijungti?

aš statau gėrimus, kai tik įsigysiu ratus; velniai rautų, į kelią galime pasiimti “aukštesnius vaikinus” (čia matyt, turima galvoje putojantys gėrimai esantys aukštesniuose buteliuose – mano pastaba), jei oras bus geras (arba viskį, jei ne)…
manau, kad tai gali būti puiki proga susirasti mielą merginą, kuriai patiktų dviračiai, aš, kuri būtų nuostabi ir t.t.

fyi (angl. for your information): swm (angl. single white male), ggg (angl. going going gone), raudonų plaukų, švarus (turima omenyje, nevartojantis narkotikų), gimęs mirti. parašyk man.

Akivaizdu, kad hipsterio statusas bendruomenėje yra apsprendžiamas pagal jo turimą dviratį. Arba jis turi šaunų dviratį ir nori, kad kiti hipsteriai tai pastebėtų, arba jam reikia priežasties užkalbinti hipsterį, tai jis pakomentuoja pastarojo dviratį. Gal jis apskritai neturi dviračio ir įžvalgiai tai suvokdamas, pasinaudoja situacija, kad įtrauktų kitą hipsterį į naujo dviračio paiešką, vildamasis, kad tai taps pretekstu įsiplieksti naujam romanui. Skamba kaip siužetas blogai romantiškai komedijai.

ANTROPOMORFIZMAS

Mes visi matėme šunį vilkintį maikute ar megztuku. Kartais tai tiesiog dėl to, kad šuo paprasčiausiai negali ištverti šalčio. Tačiau neretai šuo dėvi drabužius dėl to, kad jo šeimininkas liūdnai klysta, traktuodamas savo šunį kaip žmogų. Ką jums reikia padaryti, tai pažiūreti Šuo Informatorius (angl. The Dog Whisperer), kad pamatytumėte, kiek daug žmonių paprasčiausiai nežino kaip reikia su šunimi elgtis. Vietoj to, jie nusileidžia savo šunims, nes į juos sutelkia visus savo jausmus. Jiems atrodo, kad šunys yra tarsi žmonės. Žmonės panašiai elgiasi ir su dviračiais. Jie lepina juos, blizgina ir visaip kitaip paikina. Duoda jiems vardus, rengia juos įvairiausiais apvalkalais, perka jiems dovanėles. Brrr.

Taip, tai hipsterių visuomenė, ir dviratis gali daryti viską ką ir šuo gali. Kita vertus, dviračių nereikia vesti į lauką, kad jie galėtų atlikti savo gamtinius reikalus

AR VISA TAI PADEDA VAŽINĖJIMOSI DVIRAČIAIS PROPAGAVIMUI?

Visai nestebina faktas, kad dviračiai tapo naujaisiais šunimis. Mes gyvename pasaulyje, kuriame esame identifikuojami pagal savo pirkinius. Rinkdamiesi atitinkamą naminį gyvūną, dviratį, automobilį, avalynę, džinsus ir butą mes tarsi pasakome aplinkiniams, kad esame rafinuoto skonio žmogus. Nepaisant to, kad saviraiška per daiktų įsigyjimą yra brangus malonumas, visgi tai yra daug lengviau nei išreikšti save žodžių ir veiksmų pagalba. Be abejo, tau gali atrodyti, kad esi be galo įdomi persona, bet kaipgi kiti apie tai sužinos, šiame perpildytame ir triukšmingame bare, jei neturi pasidaręs tatuiruočių? Tau gali atrodyti, kad esi protingas, bet kas apie tai bežinos, jei neavėsi tinkamais batais? Galiausiai, gali tekti kalbėtis visą valandą, kad ką nors suprasti apie pašnekovo asmenybę, kai tuo tarpu nužvelgti kieno nors kojas tetrunka tik akimirką.

Tokios nuostatos vyrauja kai kalbame apie džentrifikacijos (angl. gentrification) reiškinį. Nors toks požiūris yra senas, kaip ir pirmasis urvinis žmogus, kuris iš bizono dantų pasidarė karolius (man atrodo, kad iš bizono dantų suverti karoliai grįžta į madą Williamsburg’e), daiktų ir kultūrinių nuorodų naudojimas, siekiant išreikšti save, pasiekė gluminantį išmanymo lygį. Vieną dieną, tu gali sugalvoti, kad tau patinka devintojo dešimtmečio sunkusis rokas. Tos dienos rytą, gali nubusti taip niekada ir negirdėjęs nei vieno sunkiojo roko kūrinio. Tačiau, po kelių valandų, praleistų internetiniuose paieškos portaluose, apie šia muziką žinosi daugiau, nei po metų gyvenimo tikrąjame devintąjame dešimtmetyje, kai šią subkultūrą galėjai pažinti tiesiogiai. (Patirtis yra visiškai pervertintas dalykas.) O savaitgaliui artėjant, jau turėsi įsigijęs tą laikotarpį atitinkančią aprangą, gal net pasidaręs atitinkamą tatuiruotę, kad pabrėžtum savo naujai atrastą tapatybę ir atsidavimą jai. Nėra nei vienos rūšies, stiliaus, gyvenimo būdo ar meno formos, kurios nebūtų galima tuoj pat pasiekti, taip nėra ribų energijai, su kuria žmonės atskleidžia naujas formas, siekdami jas panaudoti saviraiškos tikslais.

To rezultatas yra “hipsterių kultūra”, ko pasekoje džentrifikuoti gyvenamieji rajonai, dažnai gali atrodyti tarsi pop kultūros muziejai. Važinėjimasis dviračiais ir daugybe su tuo susijusių dalykų yra ne kas kita, kaip tam tikros gyvenimo būdo formos, kurios buvo atrastos ir įtrauktos džentrifikuojančių jėgų. Gali erzinti, kai matai, kad kažkas ką tu myli yra naudojamas kaip mados dalykas. Tuo pačiu, nervintis dėl tokio dalyko yra tiek pat madinga, kaip ir iš naujo”atrasti” seną gyvenimo būdo formą ir pasisavinti ją kaip kažką savo. Taip pat, dviračių atveju, tai turi ir teigiamą efektą. Kai žmonės skundžiasi, kad važinėjimas dviračiu tapo ultramadingu dalyku, tai pirma replika būna “Ka gi, bent jau daugiau žmonių pradėjo jais važinėtis”. Ir tai yra tikra tiesa. Kaip jau minėjau anksčiau, pats svarbiausias dalykas propoguojant važinėjimąsi dviračiu yra, kad kuo daugiau žmonių būtų matomi važiuojantys dviračiais. O tai iš tikrųjų ir vyksta. Be abejo, neproporcingai didelė dalis jų yra suaugę vyrai, dėvintys pauglių merginų kelnėmis, tačiau tai ne esmė. Faktas yra tas, kad jie važinėjasi, o tai keičia dalykus į gerąją pusę visiems dviratininkams.

Tiesa sakant, dalykai jau dabar pasikeitė į gerąją pusę. Žinoma, čia Niujorke, jau negali sau leisti toliau gyventi džentrifikuotuose rajonuose, kurie buvo pigūs tik dešimt metų atgal. Bet vėlgi, dabar gali minti dviratį į/iš/po šiuos rajonus daug lengviau nei prieš tai. Williamsburg’o tilto dviračių takas būdavo tarsi Himalajų kalnų bezdžionių tiltas; dabar jis yra atnaujintas ir juo, palyginus, malonu važiuoti. Iš tiesų, tai visas miestas tapo labiau draugiškas dviratininkams. Taip yra todėl, kad vis daugiau ir daugiau žmonių “atranda” dviračius, ir jie atranda, kad ši transporto rūšis yra pati patogiausia susisiekimo priemonė mieste.

Kultūrinei aplinkai gali būti ne į gerą, kai populiarioji kultūra yra nuolat narstoma, taip ieškant pasisavinti naujų tapatybių, arba produktų, kuriuos būtų galima įsigyti. Tačiau, tai gali atvesti ir prie labai svarbaus atradimo. Kai džentrifikuojantys hipsteriai atranda dviratį, jiems žiauriai pasiseka. Nes palyginus su kitu mėšlu kurį jie traukia į dienos šviesą, dviratis yra labai praktiškas dalykas. Ir jei dviračio užkratas turi tapti mados dalyku, kad įtakotų plačiąją visuomenę, manau, tai yra palyginti nedidelė kaina, kurią reikia mokėti.

Comments
3 Responses to “Dviratis kaip populiarioji kultūra. Pagal Bike Snob NYC”
  1. ly2kw says:

    Beždžiones su voverėm užskaitau. Dėkui. Tapau Bike Snob blogo skaitytoju.

  2. Andrius ir Rasa iš Tauragės says:

    Ačiū aš taip pat jo fanas

  3. Simas says:

    he he, tai ką skaitau apie hipsterius, iškart analoginius reiškinius matau mūsų xc bendruomenėje, tik ten kalba apie xt, xtr, 56 sutaupytus gramus, daugybę blizgučių, high end smulkmių, taip pat apie veislę, vaizdą ir kitus analogiškus reiškinius. Tai matyt labai žmogiška..
    Ačiū už ištrauką.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: