2 arba šiltas lietuviškas ruduo Vilniuje


Mano Žmogau,

Mes gyvensim amžinai.

Šiandiena norėjau parašyti ką nors pozityvesnio.

Ką nors tokio paguodžiančio… Bet netrykšta tai iš manes. Šypsausi sau. Verkiau vėl stipriai. Be garso.

Paėmiau ir atidėjau Ortlieb’us Tau. Tada ir pradėjau verkti. Ir dabar ašaros kaupiasi. Nes labai Tave myliu ir turiu išmokti Tave paleisti.

Mokausi.

Va, atidėjau tašes, atnešiu kuprinę. Išsinešiu lempą, išnešiu dėžę. Būsiu apdovanotas penkiomis minutėmis Tavo draugijos…

Būsiu sutrikęs. Neverksiu, stengsiuosi šypsotis – palaikyti Tave.

Ortliebai ir kitos dviratinės smulkmenos kurias Tau palieku, tai mano pati autentiškiausia duoklė Tau. Aš nedaug ką turiu, kas būtų taip tikrai mano dalimi, už ką aš galėčiau garantuoti, kad tai Tau pravers. O tos tašelės, lempos ir kt. turėtų praversti. Raudona dalelė manęs kabės ten ant tavo bagažiuko…

Kai minsi. Kai mindama šypsosies. Kai jausi švelnų vėjo prisilietimą savo skruostais. Tai bus mano draugai. Jie padės Tau nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą, pamatysi. Tai mano patys pagrindiniai suokalbininkai bandant nors truputį Tau padėti šiame gyvenime.

Jei, kai minsi, net pavyks išvengti kokios nors netikėtai kelyje atsiradusios duobelės, tai aš nusišypsosiu Tau pavymui iš jos išlindęs . Gal tai aš būsiu ją rūpestingai patraukęs į šalį?

Kai reiks pripūsti padangą arba paveržti kokį atsilaisvinusį varžtelį, tai vėlgi, gali tik ištiesti delną ir užsimerkti – ir netrukus Tavo delne atsiras reikalingas įrankis šiai nesudėtingai operacijai atlikti. Jei reiks truputi daugiau jėgos, stiprybės, kad iki galo priveržti tą vairą (nepamiršk kaip tai svarbu Tavo saugumui!!!), tai leisk – aš Tau su malonumu padėsiu!

Jei kasdiena, šturmuojant miesto kalnelius ir duobėtas gatves pritrūks jėgų, mano sąjunginikai turėtų netrukus prisistatyti! O jei jie kažkieks užtruks, tai tuom kart, turint laisvą minutę, galima stabtelti ir palaukti. Galima iš raudonos tašelės išsitraukti termosą ir susišildyti karšta arbata. Aplink ruduo, vėsus, šlapias lietuviškas ruduo ir karšta mėtų arbata čia bus kaip tik. Jei tik turi laisvą minutę. Kol atvyks mano sąjungininkai: palankus vėjas, pozityvi energija ir besišypsantis bei paslaugus praeivis.

Jie visi kartu padės Tau. Švelniai stumtels Tave ir Tu nurūksi. Vėl besišypsodama. Kupina jėgų ir noro minti. Nes tai taip smagu, tai taip atgaivina.

O aš tuo metu palaimingai šypsosiuos. Gal net saldžiai sučepsėjęs apsiversiu ant kito šono ir toliau saldžiai sapnuosiu. Kitame mieste.

Tas praeivis būsiu aš. Ta arbata būsiu aš. Tas vėjas, taip pat – aš.

Šiltas lietuviškas ruduo Vilniuje.

Comments are closed.

%d bloggers like this: